Lietuvoje sporto psichologija dar tik žengia pirmuosius žingsnius, tačiau poreikis sužinoti daugiau apie šią specifinę sritį nuolat auga.
Kiekvienas sportininkas prieš lemiamus startus tikisi sėkmės, o ši neatsiejama nuo fizinio ir psichologinio pasirengimo. Jeigu fiziniu pasirengimu rūpinasi treneris, tai kas padeda pasirengti psichologiškai? Ne paslaptis, kad JAV delegacija į olimpines žaidynes vežasi per 10 sporto psichologų, o kiek jų yra Lietuvos olimpinėje rinktinėje?
„Nulis. Dirbu ir Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete (LTOK) ir Lietuvos olimpiniame sporto centre (LOSC), tačiau į olimpiadą vykstu ne kaip sporto psichologė“, – „Balsas.lt Savaitė“ sakė viena iš trijų LOSC dirbančių sporto psichologių Lina Vaisetaitė.
Rezultatai nukenčia
Olimpinėse žaidynėse yra kvotos ir komandos gali paimti tam tikrą skaičių aptarnaujančio personalo. Klausimas, ką geriau imti – trenerį, gydytoją ar psichologą? Kai skaičius ribotas, natūraliai vieta skiriama arba treneriui, arba gydytojui.
„Nors kitos šalys vežasi sporto psichologus, tačiau tai nėra būtina. Nenorime ugdyti tokio sportininko, kuris be psichologo negalėtų žengti nė žingsnio. Jis pats turi išmokti ir sugebėti reikalui esant save nuteikti“, – tikino L. Vaisetaitė, tačiau pripažino, kad be tinkamo psichologinio pasirengimo mūsų sportininkų rezultatai dažnai nukenčia.
„Vertinant rezultatus mūsų sportininkai kažką praranda. Negaliu pasakyti, kiek ir kaip. Lietuvoje nėra tradicijos turėti sporto psichologą, todėl negaliu pasakyti kaip būtų, jeigu jis būtų. Remiantis kitų šalių patirtimi, galime daryti išvadą, kad šiek tiek prarandame, – aiškino ji. – Kita vertus, sudėtingomis sąlygomis žmonės priversti patys mobilizuotis, ieškoti kažkokių resursų.“
Pagalbos ne ieško, o laukia...
Dažniausiai papildomų resursų rasti ir mobilizuotis padeda treneriai. Ar pastarieji gali kompensuoti sporto psichologo nebuvimą? „Taip. Jeigu su tuo dirbama iš anksto. Dažnai problema ta, kad sportininkai dalyvauja įvairiose varžybose, bet kai pirmą kartą startuoja olimpinėse žaidynėse, juos visas tas mastas apstulbina. Jeigu iš anksto tam nėra pasiruošta, tuomet reikalingas treneris arba psichologas, kuris padėtų suvaldyti sportininką, įstatytų jį į vėžias“, – pasakojo L. Vaisetaitė.
Pašnekovė pripažino, kad Lietuvoje treneriai yra platesnio profilio specialistai ir tikrai neprileis prie savo auklėtinių nė vieno sporto psichologo prieš svarbius startus, jeigu juo nepasitiki ar mato pirmą kartą. O ar patiems sportininkams reikia sporto psichologų?
„Galbūt jie apgailestauja, kad neturi sporto psichologo, tačiau tai didesnė problema. Kol kas turime neveikiančią sistemą. Užsienyje sportininkai patys eina, ieško, gauna pagalbą ir ją sprendžia. Tuo tarpu mūsų šalyje visi linkę laukti, kol kažkas bus „duota“. Galbūt nėra pasitikėjimo...“, – svarstė LOSC sporto psichologė.
V. Alekna: su viskuo susitvarkiau pats
Tituluočiausias Lietuvos sportininkas disko metikas Virgilijus Alekna sakė, kad sporto psichologo paslaugomis jam per karjerą neteko naudotis. „Esu senos mokyklos atstovas. Kai pradėjau treniruotis, tokių specialistų nebuvo. Visuomet mėgindavau pats su viskuo susitvarkyti ir, manau, man visai neblogai pavyko“, – kalbėjo dukart olimpinis čempionas.
Anot jos, viskas priklauso nuo sportininko: „Jeigu jis bus tvirto charakterio, žinos tikslą ir atkakliai jo sieks, tai gal tas sporto psichologas ir nelabai reikalingas. Tačiau būna visokių situacijų. Skaičiais būtų sudėtinga įvertinti psichologo įtaką. Nauda turėtų būti, bet su tuo tiesiogiai nesu susidūręs.“
Su kokiais iššūkiais V. Aleknai tenka susidurti, kai lengvaatletis savarankiškai ruošiasi varžyboms? „Visų pirma turi save gerai pažinoti, žinoti savo galimybes, kad krūviai nebūtų per dideli ar per maži. Su viskuo susitvarkydavau. Patirties įgijau dalyvaudamas varžybose, – pasakojo sportininkas. – Gal sporto psichologas pradiniame etape galėtų padėti įveikti varžybų jaudulį, o paskui reikia pačiam to išmokti. Aš mokiausi iš savo klaidų. Manau, kad galiu treniruotis ir be sporto psichologo. Tai labai individualus dalykas.“
Idealu, kai psichologas – treneris
Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerio asistentas Robertas Kuncaitis tikino, kad psichologinis pasirengimas vyksta kiekvieną treniruotės sekundę. „Tuo persunktas kiekvienas žingsnis. Psichologinis pasirengimas labai svarbus, tik gaila, kad jis taip mažai ištyrinėtas dalykas. Kartais viską darai taip pat, nuteikinėji komandą, bet gaunasi vis tiek kitaip ir nežinai kodėl“, – kalbėjo krepšinio specialistas.
Ar komandai reikalingas sporto psichologas? Neseniai iš stažuotės NBA klube „Dallas Mavericks“ grįžęs treneris tikino, kad už Atlanto ekipos turi sporto psichologą ir emocinei būklei ten skiriama daug dėmesio.
„Net per tris valandas trunkančioje treniruotėje žaidėjai viską daro džiaugdamiesi, plodami vieni kitiems. Tačiau kiek sporto psichologas svarbus, sunku pasakyti. Tikriausiai būtų idealu, jeigu treneris ir psichologas būtų viename asmenyje. Pavyzdžiui, psichologo funkciją Lietuvos rinktinėje puikiai atlieka vyriausiasis treneris Kęstutis Kemzūra“, – teigė jis.
Starto jaudulys, pasak Klaipėdos „Neptūno“ trenerio, nesvetimas krepšininkams: „Netgi treneris išgyvena starto jaudulį. Man laukti rungtynių pradžios – tragedija. Panašiai išgyvena ir krepšininkai. Kelios pirmos minutės dažnai būna nekontroliuojamos – žaidėjai būna pernelyg susijaudinę arba to jaudulio per mažai, kad kovotų visa jėga.“
Starto jaudulys – būtinas
Lygindama individualias ir komandines sporto šakas L. Vaisetaitė teigė, kad komandinėms sporto šakoms reikia mažiau psichologo pagalbos: „Jie patys turi vienas kitą užvesti, sukurti komandinę dvasią. Gali būti taikomi tie patys metodai kaip ir individualiose sporto šakose, bet specifika skiriasi.“
O jeigu reikia psichologiškai nusiteikti savarankiškai? LOSC sporto psichologė kiekvienam sportininkui pirmiausiai pataria pačiam arba su treneriu apgalvoti tikslus.
„Jeigu kalbėsime apie varžybų dieną – reikalingas tikslų pasikartojimas. Tai gali būti ir tam tikri vaizduotės pratimai, būsenos kontroliavimas atsipalaiduojant. Jeigu sportininkas jaučiasi vangus, jam reikia stimulo. Jis gali padaryti intensyvesnį apšilimą, išsikelti papildomus tikslus. Ar reikia kreipti dėmesį į varžovus? Kažkiek reikia – tai gali užaštrinti tą būseną ir sukelti papildomą stresą“, – aiškino ji.
Paklausta, ar starto jaudulys gali sportininkams tapti argumentuotu pasiteisinimu dėl prasto rezultato, L. Vaisetaitė atsakė teigiamai: „Nesvarbu, profesionalas jis ar ne, bet sportininkas yra žmogus. Būna reikšmingų situacijų, kai emocijos labai stiprios. Tačiau tai nereiškia, kad profesionalas prieš varžybas turi likti visiškai ramus. Turi būti tam tikras psichologinis ir fizinis sužadinimas, vadinamas mobilizacija.“
Pasak jos, jaudulys būtinas, tačiau turi būti ir tam tikras pasitikėjimas savimi. „Tai užsitikrinti padeda geras darbas treniruotėse. Sportininkui reikia atsvaros – žinojimo, kad jis savo darbą padarė ir pasirengęs tam tikram rezultatui. Kažkokių stebuklingų vaistų, kaip sportininkai nori, nebūna. Tai tiesiog nuolatinis darbas su savimi. Nuo to daugeliu atvejų priklauso ir sportinė sėkmė“, – kalbėjo pašnekovė.
Daugiau sportininkų ieškos kur geriau
Ne vienas sportininkas, baigiantis karjerą ar nutraukiantis ją dėl tam tikrų priežasčių pasakoja apie tam tikrą gyvenimo lūžį. Ką išgyvena toks žmogus?
„Tai labai sudėtinga situacija – psichologinė krizė. Tai gali būti nusivylimas, depresija, pasimetimas. Atsiranda didžiulė skylė gyvenime, kurią reikia užpildyti. Jeigu sportas iš žmogaus atimamas, jam reikia atrasti save. Ką reikia daryti? Ieškoti atspirties taškų. Gerai, kai padeda žmonės – šeima, draugai. Tie, kurie planuoja karjeros pabaigą, jiems lengviau, o kuriems nutrūksta viskas staiga – sudėtingiau“, – aiškino LOSC sporto pscihologė.
Apie daugiausiai diskusijų pastaruoju metu sulaukusį penkiakovininkės Donatos Rimšaitės pasirinkimą atstovauti Rusijos rinktinę, L. Vaisetaitė tvirtino, kad tai kiekvieno sportininko asmeninis reikalas. O kaip jaučiasi kiti sportininkai, matantys tokį pavyzdį?
„Aišku, jeigu kas kitas išeina laimės ieškoti kitur, jaustis galima įvairiausiai. Čia geriausiai tiktų pavyzdys, jeigu mano kolega išeitų dirbti į geresnę darbovietę. Galiu jausti pavydą, nepasitenkinimą, norą prieštarauti. Gali būti, kad dabar bus banga, kai daugiau sportininkų mėgins ieškoti kažko geriau“, – sakė ji.
Ar sportininkui gali padėti bet koks psichologas? Vienareikšmiško atsakymo nėra. „Tai specifinė sritis. Reikia supratimo, kas yra sportas, į ką orientuotis, tačiau žinau psichologų, kurie dirbo su sportininkais ir visi buvo patenkinti to darbo rezultatais“, – tikino LOSC sporto psichologė.
TIK FAKTAI
Psichologinis pasirengimas – būdas pasiekti optimalią būseną, kai to labiausiai reikia. Sporto psichologija siekia išmokyti sportininką kontroliuoti savo būseną. Kiekvienas sportinės karjeros metu išmoksta atpažinti, kokia ta būsena, kai jis geriausiai pasirodo.
Apie sporto psichologiją daugiau rasite užėję į L. Vaisetaitės interneto svetainę apie sporto pscihologiją.
