Padangėje virš Birštono dėl geriausiųjų vardo varžosi karšto oro balionų pilotai ir jų komandos. Nors oro sąlygos yra permainingos ir ne pačios idealiausios, jos nenumalšina dalyvių užsidegimo rodyti savo meistriškumą ir dovanoti gražų reginį stebėtojams.
Aštuonioliktajame karšto oro balionų čempionate dalyvauja 31 komanda iš šešių šalių - Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Rusijos ir Čekijos. Oreivių kasdienybė pastarosiomis dienomis alsuoja varžybų dvasia. Jie keliasi dar prieš auštant, renkasi į būrį, matuoja trajektorijas, planuoja strategijas, gurkšnoja kavą ir klega. 5 val. ryto per susirinkimą paskelbiamos užduotys, ir oreiviai pabyra, varžybos prasideda, jei joms nepakiša kojos oras.
Lietuviškas pavasaris pastarosiomis dienomis oreivių puikiais orais nelepino. Vieną skrydį penktadienio rytą teko net atšaukti. Pirmenybių direktorius Tadas Gegevičius aiškino, kad tai padaryta dalyvių saugumo vardan. Patys pavojingiausi karšto oro balionams - audros debesys, jie kaip didelis dulkių siurblys gali įtraukti į vidų. O ten pakliuvus, ko nors gero tikėtis sunku. Didelės energijos srautai gali sutaršyti oro balioną.
„Todėl tokiais atvejais net nerizikuojame kilti. Penktadienio rytą buvo atšauktas skrydis, nes vienas debesis kabojo prie Kauno, kitas - prie Alytaus, mes buvome per vidurį. Čia (Pociūnuose - ELTA) lyg ir nelijo, buvo viskas gražu, bet neleidom pilotams skristi, bijodami, kad jie susijungs į audros debesį“, - pasakojo T. Gegevičius.
Užtat šeštadienio rytą varžybų dalyvių laukė varžybų direktorių staigmena - „solo skrydis“, tai yra rungtis, kuomet oro baliono pilotui tenka pademonstruoti visą savo meistriškumą.
„Man tai solo skrydžiai nebaisūs, bet yra tokių pilotų, kurie nebemoka vieni skraidyti. Tam prireikia daug darbo - reikia ir skaičiuoti, ir žiūrėti į prietaisus, ir modeliuoti, kaip ir ką daryti“, - sakė T. Gegevičius.
Pirmenybių direktoriaus įsitikinimu, per varžybas bent vienas solo skrydis yra būtinas piloto meistriškumui išsiaiškinti.
„Kadangi kai kurie pilotai skraido su navigatoriais, padėjėjais, kolega su kompiuteriu sėdi, modeliuoja, o mes norime išsiaiškinti stipriausią pilotą. Todėl per varžybas duodame bent vieną solo skrydį. Tada pilotas pats sprendimus turi priimti, pats galvoti“, - teigė T. Gegevičius.
Jis aiškino, kad oreiviai turi 19 standartinių rungčių, jas galima ir modifikuoti. Prieš kiekvieną skrydį varžybų direktorius parenka jų kombinaciją. Kelios užduotys gali būti vienodos, gali būti, kad ir visos jų bus skirtingos.
Oro balionų čempionatuose būna kelių tipų užduotys. Vienos jų reikalauja tikslumo, oro balionu reikia atskristi į nustatytą tašką, numesti ten žymę. Jos gali būti skirtingai formuluojamos, kartais reikalaujama oro balionų kilti iš vieno lauko, būna, kad užduodamas atstumas, o kilimo vietą galima rinktis patiems pilotams.
Pavyzdžiui, šeštadienio rytą viena iš užduočių ir buvo - laisvai pasirinkus kilimo vietą ne arčiau kaip trys kilometrai iki užduoties atskristi iki pažymėto taško Pociūnų aerodrome ir kuo tiksliau numesti ten žymę.
Pasak T. Gegevičiaus, kaip tą pasiekti, kiekvienas turi skirtingas taktikas. Tai matyti ir padangėje. Vienas karšto oro balionas, gaudydamas oro srautus, skrenda tikslo link aukštai, kitas - gerokai žemiau. „Bet reikia susireguliuoti skrydį taip, kad į tašką atskristum būdamas kuo žemiau, nes iš aukštai metant žymę yra mažesnė tikimybė tiksliai pataikyti į taikinį“, - aiškino varžybų direktorius.
Pasak patyrusio oreivio, sėkmė tokiais atvejais yra irgi reikalinga. „Pakilo balionas pirmas, atskrido, pataikė, o kiti balionai vėliau pakilo ir visai pasikeitė vėjas. Natūralu, pirmas laimėjo“, - situaciją aiškino T. Gegevičius. Tačiau, pasak varžybų direktoriaus, vis dėlto lemiamas faktorius yra ne palanki Fortūna, o meistriškumas, kuris pasaulyje yra labai išaugęs.
„Jei nori laimėti, reikia daug treniruotis, lemiantis vien sėkme to padaryti nepavyks“, - įsitikinęs T. Gegevičius.
Dar būna greičio užduočių, kai per tam tikrą laiką reikia oro balionu nuskristi kuo toliau arba kuo mažesnį atstumą. Pasak varžybų direktoriaus, taip lenktyniaujant reikia įvertinti daugybę faktorių, net reljefą. Pavyzdžiui, kai reikia išlaukti kurį laiką, labai pravartu rasti kokią įdaubą.
Paskutinė užduočių grupė yra vadinamosios virtualios užduotys. Erdvėje yra „piešiamos“ menamos figūros, pavyzdžiui, kubas arba cilindras, ir jame turi nuskristi kuo didesnę trajektoriją. Tada atrodo, kad oro balionas padangėje „raito tam tikras gyvatėles“. Pilotai „gaudo vėją“, kad jis skraidintų juos zigzagais.
Praskrendantis oro balionas suteikia daug džiaugsmo žmonėms, o kai jų daug - ir džiaugsmo daugiau. Vykstant oro balionų čempionatui, ankstyvą šeštadienio rytą Išlauže, Kauno rajone, Eltos žurnalistei teko matyti, kaip į eilę nusipirkti šviežių žuvų sustoję žmonės visi kaip vienas šypsojosi, iškėlę galvas į dangų. Balionui nusileidus žemiau, žmonės kalbina įgulą, dalinasi įspūdžiais.
Užtat gyvūnams oro balionų degiklių keliamas garsas kelia stresą. Pilotai neslepia - žmonės šypsosi ir moja, o šunys aploja. To garso labai bijo ir laukuose ganomi gyvuliai, pasak pilotų, ypač arkliai. Stengdamiesi jų nebaidyti, pilotai naudojasi mažiau triukšmo skleidžiančiu degikliu, kurį ir vadina „karviniu degikliu“.
„Gyvūnai yra labai jautrūs degiklių garsui, tai stengiamės jų išvengti. Tai praskrendi taip, kad nei jų gąsdintum, nei piktas ūkininkas su šake ateitų“, - sakė oro baliono pilotas Eugenijus Maslauskas.
Pilotai sako nesigailintys vardan ankstyvo skrydžio prarasto miego. „Man gražiausi rytiniai skrydžiai, kai saulė šviečia. Lietuva iš viso yra viena iš gražiausių šalių skraidymui, nes labai žalia pas mus. Skrendi Vokietijoje ar kur nors, tai vien laukai dirbami“, - įspūdžiais dalinosi T. Gegevičius.
