Vyriausiojo trenerio galvos kirtimas, modernių krepšinio kanonų neatitinkantis rinktinės žaidimas ir, galbūt, kuriančio krepšininko natūralizacija. Šios temos kelias pastarąsias paras yra karščiausios socialiniuose tinkluose, tinklalaidėse ir privačiuose žmonių pokalbiuose.
Tuo metu Lietuvos rinktinėje ir Vilniaus „Ryte” kartu su Dainiumi Adomaičiu dirbęs krepšinio skautas, o dabar vyriausiasis Klaipėdos „Neptūno“ vyriausiasis treneris Mindaugas Brazys atkreipia dėmesį į kitą niuansą.
Naujienų portalo tv3.lt kalbintas krepšinio specialistas įsitikinęs – vienu metu treniruoti ir Eurolygos klubą, ir Lietuvos rinktinę – neįmanoma užduotis.
„Mačiau, kaip treneriui buvo sunku, kaip jam buvo sudėtinga persiplėšti“, – neslepia pašnekovas.
D. Adomaičio vadovaujamoje Lietuvos rinktinėje M. Brazys asistentu buvo 2016–2019 m., o sunkiausiu išbandymu šiam duetui tapo 2018–2019 m. sezonas, kai vienu metu teko rūpintis ir Vilniaus „Ryto”, ir reprezentacinės Lietuvos rinktinės reikalais.
M. Brazio nuomone, šiandien koncentruotis reikia ne į Lietuvos rinktinės vyr. trenerio Kazio Maksvyčio personaliją.
„Neįmanoma, kad treneris 100 proc. būtų atsidavęs ir ten, ir ten. Negali būti, kad treneris dirba tokiuose dviejuose darbuose. Tai tiesiog neįmanoma, ypač kai kalbame apie Eurolygos klubą ir rinktinę. Federacija turi surasti būdą, kad rinktinės treneris gautų normalią algą ir treniruojant rinktinę jam nereiktų galvoti, kaip papildomai užsidirbti pinigų“, – kalbėjo pašnekovas.
Pokalbyje su tv3.lt sporto žurnalistu M. Brazys pasidalino savo įžvalgomis apie Lietuvos rinktinei nesėkmingai susiklosčiusį Europos čempionatą, kai per 6 rungtynes buvo pasiektos vos 2 pergalės, o galutinėje rikiuotėje tarp 24 komandų užimta 15 vieta – žemiausia nepriklausomos Lietuvos istorijoje.
Ko Senojo žemyno pirmenybėse pritrūko šiai Lietuvos rinktinei?
Buvo labai didelės problemos stabdant varžovų lyderius, kurie kuria žaidimą ir prieš Lietuvą sužaisdavo savo kone geriausias čempionato rungtynes. Antras momentas, nepavyko atrasti žmonių, kurie rungtynių pabaigoje galėtų tas rungtynes „uždaryti“. Trečias dalykas, kažkur buvo vaikiškų klaidų, kažkur žaidėjai perskubėdavo.
Turbūt būtų klaida keturis dramatiškus pralaimėjimus nurašyti tik sėkmės trūkumui?
Tikrai taip. Sėkmės gali pritrūkti 1–2 tokiose rungtynėse. Kažkokia tendencija turėjo būti. Galvoju, kad panašaus kalibro varžovų pritrūko pasiruošimo etape. Buvo tik vienos įtemptos rungtynės su Ispanija, kur pergalę nulėmė Ignas Brazdeikis. Matėme, kad kiti varžovai buvo, sakykime, žemesnio lygio. Komanda per pralaimėjimus turi augti. Reikia atrasti tinkamus žmones ir taktines gudrybes, kaip žaisti pergalingai, o tam reikia laiko.
Ši komanda nesutverta gerai gintis, o galbūt trūko trenerių išsireikalavimo?
Reikia pabūti komandos viduje, kad galėtum atsakyti. Vadovaujant D. Adomaičiui kažkiek ir man teko būti rinktinėje. Jonas Valančiūnas gynyboje visada būdavo galvos skausmas. Galvodavome, kaip jį „pastatyti“ toje gynyboje. Vienas iš variantų, bandyti kažkurias rungtynių dalis žaisti be jo. Tų niuansų yra, o juos detalizuoti reiktų gilesnės analizės.
Galbūt komplektuojant sudėtį kitam didžiajam krepšinio turnyrui reiktų į sudėtį įtraukti daugiau gynybinio plano žaidėjų?
Tą balansą reikia stengtis išlaikyti visada. Tau nereikia turėti 10 puolančių žaidėjų. Užtenka aikštėje turėti 2–3, su kuriais tu žaisi, o kiti gali būti pagalbininkai, kurie duos naudą kitoje aikštės pusėje. Apskritai komplektuojant komandą yra menas sudėlioti sudėtį taip, kad visi būtų patenkinti savo role ir pasitenkintų darbu gynyboje. Faktas, kad į tai reikia atsižvelgti.
Kokia praktika įprastai vyrauja vyriausiajam treneriui ir jo asistentams komunikuojant rungtynių metu? Ar varžovų skautingo specialistas rungtynių metu gali su vyr. treneriu pasidalinti savo įžvalgomis?
Dažniausiai visas planas būna paruošiamas dar iki rungtynių. Yra numatomi A, B, C variantai ir kažką naujo rungtynių metu retai kas įvedinėja. Greičiau asistentai yra tie, kurie treneriui pataria, kada reiktų pereiti prie B ar C plano.
Kaip buvo pasiruošta taktiškai prieš aštuntfinalio kovą su Ispanija?
Jeigu būtų pasiruošta gerai, būtume laimėję rungtynes (šypsosi). Reikia pripažinti, kad „box and one“ gynybos sistema (kai keturi žaidėjai ginasi „zona“, o vienas – asmeniškai, – autoriaus pastaba) patraukė Marių Grigonį į šoną. Galbūt patraukti jį į aikštės kampą buvo trenerio sprendimas ir čia galėjo pritrūkti patirties. Tai nestandartinė gynybos sistema ir pats nežinau, ar turėčiau vieną tikslią idėją, kaip ją bandyčiau apžaisti. Žinoma, tam tikrų minčių turiu. Kaip bebūtų, M. Grigonį kuris žaidė tikrai gerą čempionatą, šita sistema eliminavo ir privertė žaisti kitus. O kiti, galbūt išskyrus I. Brazdeikį, nelabai susidorojo su savo užduotimis.
Ką reiktų pakeisti, kad jau kitąmet pasaulio čempionate grįžtume į kovą dėl medalių?
Noriu pastebėti vieną momentą, apie kurį kalbėjau dar iki Kazio paskyrimo. Šis treneris – charizmatiškas, kurį myli žaidėjai ir žmonės. Kazys tikrai turi įdomių taktinių sumanymų, turi patirtį, bet rinktinės treneris turi būti rinktinės treneris. Negali būti, kad treneris dirba dviejuose darbuose. Neįmanoma, kad treneris 100 proc. būtų atsidavęs ir ten, ir ten. Tai tiesiog neįmanoma, ypač kai kalbame apie Eurolygos klubą ir rinktinę. Turime puikų pavyzdį, kas nutiko, kai sėdima ant dviejų karščiausių kėdžių Lietuvoje. „Žalgiris“ pirmą kartą nepateko į LKL finalą, o Lietuvos rinktinė 15-a Europos čempionate dar irgi nėra buvusi.
Tai du blogiausi rezultatai istorijoje ir čia reikia šnekėti ne apie Kazį. Jo sprendimas yra jo sprendimas ir jis turi pats ramiai pagalvoti. Bet dirbti per dvi pozicijas nėra variantų. Teko būti šalia D. Adomaičio, kuris tą darė ir mačiau, kaip treneriui buvo sunku, kaip jam buvo sudėtinga persiplėšti. Federacija turi surasti būdą, kad rinktinės treneris gautų normalią algą ir treniruojant rinktinę jam nereiktų galvoti, kaip papildomai užsidirbti pinigų.
Įtraukti trenerį į federacijos veiklą visų metų laikotarpyje – tikrai įmanoma. Yra FIBA atrankos langai kuriems reikia ruoštis. Reikia nukeliauti pas žaidėjus, pasikalbėti, pasižiūrėti jų žaidimą gyvai. Galbūt paskirti laiko tobulėjimui, nuvažiuoti į Ameriką, pabendrauti su treneriais, pasisemti patirties. Jaunimui galima organizuoti stovyklas, treneriams – seminarus. Ne Kazys yra problema. Reikia pasitikėti treneriu, duoti jam šansą ir suteikti galimybę į savo darbą įsigilinti šimtu procentų. Iš to gautume tikrai daugiau naudos nei pradėję blaškytis.
