„Pirmoji mano mišrių kovos menų (MMA) kova įvyko prieš keturis metus. Tai buvo mano vienintelė pergalė, todėl triumfas „MMA Bushido“ turnyre man labai daug reiškia“, – sulaukusi klausimo apie besikaupiančias ašaras ringe po saldžios pergalės kalbėjo kovotoja Julija Stoliarenko.
8
„Pirmoji mano mišrių kovos menų (MMA) kova įvyko prieš keturis metus. Tai buvo mano vienintelė pergalė, todėl triumfas „MMA Bushido“ turnyre man labai daug reiškia“, – sulaukusi klausimo apie besikaupiančias ašaras ringe po saldžios pergalės kalbėjo kovotoja Julija Stoliarenko.
Šeštadienio vakarą ji pirmame kovos raunde atlikusi skausmingą veiksmą privertė pasiduoti Anastasiją Michailičenko iš Ukrainos. „Šią pergalę pasiekiau su savo komanda „Fighter House“, Lietuvoje, Kaune. Tai labai daug man reiškia, – kalbėjo kovotoja, geriau žinoma užsienyje negu gimtojoje šalyje. – Ar dažnai susikaupia tos mano laimės ašaros? Tikrai ne, tam reikia ilgai kauptis...“
Iš gimtojo Visagino miesto į Kauną prieš šešis metus atvykusi studijuoti mergina teigia, kad būtent laikinojoje sostinėje ji pradėjo žingsniuoti tvirtais žingsniais profesionalaus sporto link.
REKLAMA
REKLAMA
Šeštadienio vakarą Julija Stoliarenko privertė pasiduoti Anastasiją Michailičenko iš Ukrainos
„Lygiai prieš šešis metus aš čia susipažinau su savo treneriu Donatu Uktveriu, – suskaičiavo Julija. – Taip prasidėjo mano džiudžitsu kelias...“
REKLAMA
Standartiniai norai
„Prieš tai Visagine šešis metus lankiau universalią karatė. Paskaičiuokime: su kovos menais gyvenu jau dvylika metų. Ar kada tikėjau, kad tai taps mano keliu? Visagine visada gyvavo stereotipas, jei pradėjai treniruotis vėliau, nieko nepasieksi“, – juokėsi J. Stoliarenko.
Pasak jos, vaikai būrelius pradeda lankyti ankstyvajame amžiuje – nuo šešių ar septynių metų. „Ir tie vaikai jau paauglystėje pasiekia gerų rezultatų sporte, tačiau dažniausiai po mokyklos baigimo jie baigia ir savo sportinę karjerą, – šyptelėjo Julija. – Aš į karatė atėjau būdama dvylikos. Pagal stereotipą, turėjau nieko nepasiekti. Pati ir nesitikėjau nieko pasiekti“.
REKLAMA
REKLAMA
Tačiau po pusantrų metų treniruočių Julija su komanda nuvažiavo į nedidelį Lenkijos miestelį Zambrovą, kuriame vyko karatė kyokushin turnyras. „Niekada nesitikėjau kovoti, manau, kad man bus smagu ir „kata“ rungtyje, – negalėjo savo šypsenos nuslėpti J. Stoliarenko. – O dabar gal ir skamba kurioziškai, tačiau būtent šiame miestelyje tapau Lenkijos čempione“.
Su karatė iš tėčio rankraščių susipažinusi Julija Stoliarenko kovotojos charakterį ugdo Japonijoje
Julija prisipažino, kad iki aštuoniolikto gimtadienio tikrai nemanė, kad kovos menai taps rimta jos gyvenimo veikla. „Žinojau, kad jie visada bus šalia, tačiau saugojau save, nenorėjau savęs sužaloti, be to, man gerai sekėsi mokykloje. Norėjau studijuoti, turėti šeimą ir gerą darbą – standartiškai. Save raminau, kad karatė kovos menuose pasiekiau viską, ko norėjau... Ir tada atvažiavau į Kauną“, – atvirai kalbėjo kovotoja.
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
Prireikia laiko
„Buvau smūgiuotoja... Tačiau treneriui Donatui labai nepatiko mano smūgių technika. Man pasirodė labai keista, kad džiudžitsu treneris mokina mane smūgiuoti. Tačiau jis sugebėjo mane įtikinti, jog žino, ką daro, – prisiminė Julija. – Tik vėliau sužinojau, kad su kovos menais jis susipažino karatė treniruotėse, vėliau treniravosi „Titano“ klube... Apie smūgiavimo techniką jis tikrai žino daug“.
REKLAMA
J. Stoliarenko džiaugėsi, kad ją betreniruojantis D. Uktveris yra puikus kovos analitikas. „Su aukšto lygio treneriais dirbau Amerikoje, Japonijoje. Donatas savo žiniomis ir gebėjimu analizuoti jiems visiškai nenusileidžia, – kalbėjo Julija. – Šis treneris sugebėjo iš manęs padaryti kovotoją. Aš sunkiai mokinuosi naujų dalykų, tikrai nesu pati geriausia mokinė. Seniai žinau, kad neturiu talento. Tiesiog juodai dirbu... Gal iš manęs kažkas ir gausis“.
REKLAMA
Kovotoja prisipažino, kad jai prireikia kur kas daugiau laiko naujiems dalykams. „Matau, kaip dirba kiti, matau, kaip greitai jie išmoksta naujų veiksmų, ar pakoreguoja savo klaidas. Yra žmonių, kuriems pakanka parodyti veiksmą vieną kartą ir jie jau sugeba tai pritaikyti kovoje. Tai yra talentai. O man reikia labai daug laiko, – apgailestavo J. Stoliarenko.
Gyvenimo kryžkelė
„Dabar kovotojos merginos yra laimingos. Tarp jų yra konkurencija, – šypsojosi Julija. – Prieš penkis metus sunku buvo rasti varžovę, ypač MMA ringe. Pradėjome ieškoti kovų užsienyje. Patys buvome pasiruošę atvažiuoti, už viską sumokėti – tik duokit man kovą. Tarp mėgėjų buvo labai sunku. Todėl taip nutiko, kad teko iškart „lįst“ į profesionalų sportą. Tiesiog norėjau kovoti“.
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
Pirmoji Julijos profesionali kova įvyko prieš keturis metus. „Teko kovoti su suome Eeva Sliskonen. Tai buvo labai rizikinga – varžovė turėjo kur kas daugiau patirties. Bet išplėšiau pergalę pirmajame raunde. Pajaučiau pergalės skonį. Supratau du dalykus: kažką galiu šiame sporte ir, pasirodo, profesionalus sportas nėra baisu“, – prisiminė kovotoja.
Julija Stoliarenko - Martyna Czech
(23 nuotr.)
Julija Stoliarenko - Martyna Czech (nuotr. Tv3.lt/Ruslano Kondratjevo)
Julija Stoliarenko - Martyna Czech (nuotr. Tv3.lt/Ruslano Kondratjevo)
Julija Stoliarenko - Martyna Czech (nuotr. Tv3.lt/Ruslano Kondratjevo)
Vėliau sekė dvi kovos, kurios, pasak pačios Julijos, buvo naudingos dėl patirties, tačiau pralaimėjimai sugadino jos statistiką. „Tai buvo du pralaimėjimai prieš „topines“ pasaulio kovotojas“, – sakė J. Stoliarenko.
REKLAMA
Aštuonkampyje ji nusileido lenkei Agai Niedzwiedzai, kuri dabar yra „Invicta“ asociacijos žvaigždė, ir čekei Lucie Pudilovai.
„Norėjau pergalės prieš Lucie... Pasiunčiau ją į nokdauną, pajaučiau kraujo skonį. Pamečiau galvą. Nors treneris mane buvo perspėjęs, kad negaliu eiti tiesiog daužytis, – prisiminė Julija. – Antrame raunde „prasileidau“ smūgį, po kurio mačiau dvi priešininkes. Pamenu, reikėjo eiti kovoti trečiame raunde. Stojausi, griuvau be sąmonės. Mane išnešė iš ringo“.
REKLAMA
Varžovė lietuvei sulaužė nosį ir orbitalinį kaukolės kaulą. Julija puikiai prisimena, kad gulėdama koridoriuje žvelgė į lubas ir galvojo, ką ji pati daro su savo gyvenimu. „Tais metais turėjau baigti universitetą: galėčiau dirbti normalų darbą... Tuoj atsikvošėjau ir sau pasakiau „Ne, velniop tą mano gyvenimą, aš kovosiu“. Nuo tos dienos keliauju po pasaulį, stengiuosi siekti karjeros aukštumų, – kalbėjo Julija. – Būtent tada susisiekėme su Bushido organizacija ir viskas pajudėjo žingsnis po žingsnio. Sulaukiau pasiūlymo išvažiuoti į Japoniją... Ir pagaliau turiu daug kovų“.
Šiuo metu Japonijoje lietuvė yra vienas iš organizacijos „Seiza“ veidų.
