23-ų mergina portalui tv3.lt prisipažino, kad iš pradžių jai tiesiog patiko judėti ir mokytis karatė pagrindus. „Bet tikrąja meile kovos menams susirgau vėliau, kai pradėjau rimčiau sportuoti ir gilintis į visą kovos menų istoriją, filosofiją bei technikas“, - šypsojosi kovotoja.
Dabar Julija yra naujos kovos menų organizacijos Japonijoje narė. „Seiza“ turnyruose labiausiai į akis krenta tai, kad kovos vyksta su kimono švarku, bet sumo arenoje. Kovos tikrai patrauklios žiūrovo akiai“, - užsidegusi pasakojo J. Stoliarenko.
- Pradėkime labai iš toli: kovos menai neatrodo labai mergaitiškas užsiėmimas... Ką apie tai manai?
- Pasenęs žmonių požiūris į gyvenimą (juokiasi). Anksčiau mokslai buvo ne moteriškas užsiėmimas, bet šita nuomone pasikeitė, keičiasi ir apie kovos menus. Man nepatinka, kai žmonės skirsto dalykus į vyriškus ir moteriškus. Tai yra seksizmas. Visi mes esame žmonės, kurie gyvena tik vieną gyvenimą. Kam save riboti veiklomis, kurios nedaro tavęs laimingu tik dėl to, kad tu neturi Y chromosomos? Žmonės pamiršta, kad mes kovojame ne prieš vyrus, kurie fiziologiškai yra stipresni, o prieš tokias pačias moteris. Juk mergaitėms iki šiol sako „Neik į plaukimą - pečiai bus per platūs“. Ir plaukime, ir kovos menuose mergaitė varžysis su merginom, ir ji taps fiziškai stipresnė, tik mūsų bendruomenė vis dar prisibijo stiprių moterų: tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai. Dar iš savo patirties galiu išskirti kovos meną, kuris yra ypatingai efektyvus tiek realioje kovoje, tiek ir savigynoje. Tai yra brazilų džiu-džitsu (BJJ). Puikiai tinka merginoms! Jo prasmė yra nugalėti priešininką laužimo ar smaugimo veiksmu naudojant kūno judėjimą ir techniką, o ne jėga! Yra pasaulyje užfiksuotų atvejų, kai merginas, kurios šiek tiek lankė BJJ, bandė išprievartauti, bet jos prismaugdavo užpuolikus. Tikrai efektyvus kovos menas savigynai... Keičiantis požiūrį į gyvenimą. Jis mokina nepatogioje padėty jaustis patogiai ir ieškoti išeities iš jos. Ir svarbiausia - jokių smūgių. Tikrai rekomenduoju visoms merginoms bent pabandyti, bet perspėju, nuo BJJ labai lengva tapti priklausomai (juokiasi).
- Kokie buvo tavo pirmieji žingsniai? Kas už rankos nuvedė į treniruotę?
- Tėtis, kai man buvo dvylika. Jaunystėje jis domėjosi kovos menais, bet Sovietų sąjungoje tai buvo uždrausta. Tad jis perrašinėdavo ranka knygas apie kovos menus, perpiešdavo piešinius su technikomis. Net mamos prašydavo tai daryti. Aš ir užaugau tuos rankraščius vartydama. Bet kažkodėl jis neiškart pasiryžo nuvesti mane į karatė. Vis dėl to mergaitė aš, buvau labai maža, lankiau muzikos mokyklą, griežiau smuiku, bet visada šiek tiek sportuodavau. Kai galutinai mane užkniso, pasakiau, kad noriu sportuoti. Tada jis ir nusprendė viską paimti į savo rankas ir nuvedė mane į karatė. Už tai esu jam labai dėkinga iki šiol!
- Pirmoji treniruotė pakerėjo?
- Tiesą pasakius, pačios treniruotes nepamenu, bet prisimenu, kaip tėtis atvedė mane ir supažindino su treneriu. Po kelių metų tėtis prisipažino, kad labai norėjo pasakyti treneriui, kad atvedė jam būsimą čempionę. Tada jis nepasiryžo to pasakyti... To jis gailisi iki šiol. Pradžioje man tiesiog patiko judėti ir mokytis karatė pagrindus, bet tikrąja meile kovos menams susirgau vėliau, kai pradėjau rimčiau sportuoti ir gilintis į visą kovos menų istoriją, filosofiją bei technikas.
- Ne vienas treneris yra pasakojęs, kad su merginomis yra šiek sunkiau dirbti nei su vaikinais, nes esate tikra emocijų bomba. Tiesa?
- Čia trenerių reikėtų klausti (juokiasi). Bet man pačiai labiau patinka dirbti su vaikinais, nes jie viską tiesiai pasako, lengviau bendrauti su jais. O dėl emocijų bombų? Tai daugiau nuo žmogaus priklauso, būna ir vaikinų su nepaaiškinamomis emocijomis.
- Kuo skiriasi Julija treniruotėse, kovoje ir gyvenime? Ar tikrai jos yra trys?
- Šį klausimą reikėtų užduoti žmonėms, su kuriais bendrauju. Manau, šios trys gyvenimo sritys man jau ilgą laiką yra kaip vienas vienetas, aš gyvenu kovos menais. Visada stengiuosi būti savimi, o natūraliausiai jaučiuosi būtent treniruotėse ir kovoje.
- Tavo kovų istorijoje – du skaudūs pralaimėjimai (Lucie Pudilova ir Agnieszka Niedzwiedz) – kaip juos išgyvenai, kokios mintys sukasi tavo galvoje po nesėkmingų kovų?
- Su žodžiu „skaudūs“ labai tiksliai pataikėte... Bet kartu jos buvo ir labai svarbios, gal net svarbiausios kol kas mano gyvenimo kovos. Su Agniezska sukovoti gal paskubėjau, ji daug daugiau patirties už manę tuo metu turėjo. Ta patirtis lėmė mano pralaimėjimą. Man tai buvo antroji kova pagal MMA taisykles, jai - jau septinta. Pati norėjau išbandyti save prieš ją, topin‘ę Europos kovotoją. Kovos metu ji rado mano silpną vietą ir tuo pasinaudojo. Bet vėliau pati „Twitter“ prisipažino, kad tai buvo sunkiausia jos kova, sunkesne nei visos šešios kartu paėmus. Pirmajame raunde buvau labai arti laužimo, ji jau norėjo pasiduoti, bet ranka tuo metu nuslydo. Dabar Agnieszka kovoja Amerikoje, turi daug šansų po kelių kovų gauti kontraktą su UFC.
Kova su Lucie Pudilova buvo dar labiau pamišusi. Ji apvertė mano gyvenimą. Taip sutapo, kad ji vyko mano universiteto studijų baigimo metu, plius, ne pačiu geriausiu momentu mano asmeniniame gyvenime. Pasiruošimas buvo pusėtinas, nes visą laiką galva buvo ne vietoje, bet aš vis tiek norėjau kovoti. Pačioje pirmoje atakoje aš pasiunčiau ją į nokdauną ir pajutau kraujo skonį... Per greitai, labai norėjau kovą užbaigti, bet mergina buvo su charakteriu ir toliau kovojo, o aš su savo noru pabaigti kova visiškai pamiršau trenerio kovos planą ir jo nesiklausydama prasileidau labai stiprų smūgį, po kurio, kaip vėliau paaiškėjo, lūžo mano nosis ir skilo orbitalinis kaulas. Tuo metu aš to net nesupratau, tik palaukiau kol regėjimas „grįš į vietą“: ringe mačiau prieš mane stovinčias dvi priešininkes. Po to smūgio aš ją buvau kelis kartus pagavus ant rankos laužimo. Ranka taip sutraškėjo, kad net kitoje narvo pusėje girdėjo mano kampiniai... Bet ji nepasidavė, ištraukė ranką ir toliau kovojo.
Po antrojo raundo, kai reikėjo eiti į trečią, aš atsistojau ir kritau, atsistojau ir galutinai kritau be sąmonės, dėl traumų, kurias gavau, prasileidus tą vieną, bet labai gerą ir tikslų smūgį.
Čekai organizatoriai buvo labai patenkinti kova, kaip ir žiūrovai, bet man tai buvo savotiška tragedija. Gulėdama persirengimo kambary apsvarsčiau visą savo gyvenimą, supratau, kad nepaisant nieko vis tiek tai yra tas dalykas, kurį aš myliu labiausiai. Supratau, kad reikia daugiau susikoncentruoti į tai, o ne bandyti derinti su studijomis ar kitomis gyvenimo sritimis, nes tada viskas išeina pusiau.
Nubraukiau tai, ką planavau kelis metus, ir jau antrus metus gyvenu kovotojo gyvenimu, kuris tikrai nėra lengviausias. Bet nei sekundei dar nepasigailėjau dėl padaryto sprendimo. Esu palaiminta, nes turiu šalia savęs žmones - mano tėtį, mamą, seserį ir trenerį Donatą Uktvėrį, kurie palaiko mane nepaisant nieko. Tie du pralaimėjimai visam gyvenimui išliks mano širdyje, bet tikrai nesigailiu, kad sukovojau tas kovas ir man dėl jų tikrai nėra gėda, nes ne kiekvienas gali atlaikyti tokius iššūkius ir toliau siekti savo tikslų.
- Kaip manai, kas žmogų veja į ringą, aštuonkampį, ant tatamio? Kas išjudina tave?
- Sunkus klausimas. Daug yra žmonių, kurie treniruojasi, bet kur kas mažiau yra kovojančių ringe ar narve. Kartais juokauju, kad žmogus turi būti šiek tiek trenktas, kad susietų savo gyvenimą su kovomis, ypatingai merginos. Prieš kiekvieną kovą aš savęs klausiu, kam man to reikia. Atsakymo iki šiol nežinau, bet pačioje kovoje ir klausimų nelieka. Tos emocijos, kurias patiriu kovodama, tas adrenalinas, tie jausmai, kuriuos patiriu laimėdama arba pralaimėdama kovą... To negalima su niekuo palyginti. Aš dariau daug pakvaišusių dalykų gyvenime, bet tų jausmų niekaip nesigavo atgaminti. Dėl jų ir kovoju. Kol turiu tą ugnelę savyje, kovosiu toliau.
- Mes dažnai kalbame apie kovotojo charakterį, tačiau labai retai susimąstome, kas tai yra? Kaip manai, koks yra tasai kovotojo charakteris?
- Pradėkime nuo to, kad jį, toli gražu, ne kiekvienas turi. Aš mačiau labai daug talentingų sportininkų, kurie lengvai supranta naują techniką ir integruoja ją į savo žaidimą, bet neturėdami kovotojo charakterio palūžo prieš pirmuosius iššūkius ir neužsilaikė kovos menuose. O iššūkiai ateina į kiekvieno kiemą, ypatingai šitam sporte. Kovotojo charakteris - tai tas dalykas, kuris verčia tave tęsti savo veiklą ir siekti užsibrėžto tikslo, nepaisant to, kad kūnas yra lūžęs, nesiseka kitose gyvenimo srityse, kai suklumpi siekdamas to, ko nori. Šis charakteris nebūtinai pasireiškia kovose. Visi mes kovojame kažkokia prasme: dėl geresnio darbo, dėl savo ir šeimos laimės, dėl savo sveikatos... Tik vieni pasiduoda ir mėtosi nuo vieno tikslo prie kito, taip nieko ir nepasiekdami, o kiti suspaudę dantis eina toliau. Tai ir reiškia būti tikruoju kovotoju ir turėti kovotojo charakterį.
- Ar dažnai būna dienų, kai nesinori keltis iš lovos, keliauti į treniruotę – kaip tinginiauja kovotoja?
- Aišku, būna, ypač rytais. Juk esu žmogus. Bet tada pagalvoju, kad mano būsimas priešininkas gali treniruotis šiuo metu, arba kad būtent šitoje treniruotėje aš galiu pamatyti būtent tą smulkmeną ar techniką, kuri gali pakeisti mano žaidimą į gerąją pusę. Tad tenka keltis ir eiti į treniruotę.
- Ar dažnai tenka perlipti per save, kartoti sau savo užduotis ir peržvelgti sau iškeltus tikslus?
- Tikrai taip. Kaip ir sakiau, tai nėra pats lengviausias kelias, dažnai iškyla iššūkių, nesusijusių su kovos menais, bet susijusių su MMA iš verslo pusės. Ir tokiais momentais dažnai pagalvoju, kodėl sportuoju ir kankinu save. Tokiais momentais reikia tiesiog atsipūsti ir pagalvoti, ar tu tikėjaisi būti ten, kur esi, kai pradėjai, ar tu eini į priekį, ir ar tu vis dar to nori. Tada ir susidėlioja viskas i savo vietas.
- Beje, kokią matai savo ateitį? Ringe? Kokia nors miela močiutė dabar drąsiai drįstu pasakyti: „Mergaite, eik vaikų gimdyti, o ne snukių daužyti“…
- Prieš du metus baigiau studijas ir tikrai galėčiau dabar ramiai gyventi, dirbti gerą darbą ir vaikus gimdyti. Bet savo sprendimą padariau galutinai. Mes gyvename tik viena kartą, ir taip, kovoti negalėsiu visą gyvenimą. Bet žinau vieną dalyką: jeigu nepamatysiu, kaip toli galiu nueiti šiuo keliu ir kiek pasiekti visą save tam atidavus, kol esu jauna, pasigailėsiu vėliau. Kovos menai yra dalykas, kuris mane daro laimingą, tai kodėl nesusieti savo gyvenimo su juo? O vaikai palauks, juo labiau, mano gyvenimo būdas yra gal net sveikesnis už tuos, kurie gyvena įprastą gyvenimą. Juk prižiūrėti save ir savo sveikatą yra mano darbo dalis. O mielai močiutei pasakysiu, kad noriu vieną dieną, aki turėsiu anūkų, papasakoti jiems apie savo pakvaišusią jaunystę... Ir labai noriu, kad jie manimi didžiuotųsi.
- Šiuo metu esi Japonijoje. Ar gali dar plačiau papasakoti apie „Seiza“?
- Pirmiausia, norėčiau dar kartą padėkoti Lietuvos Bušido federacijai ir jos vadovui Donatui Simanaičiui, kuris suteikė man galimybę prisijungti prie „Seiza“ projekto ir atvykti į Japoniją.
Japonai jau kelis metus turi labai įdomią mišrių kovų organizaciją „Ganryujima“. Jų taisyklės skiriasi nuo MMA. Labiausiai į akis krenta tai, kad kovos vyksta su kimono švarku ir sumo arenoje, kur galima priešininką nustumti iš arenos. Kovos tikrai patrauklios žiūrovo akiai. Šios organizacijos vadovai nutarė padaryti „Ganryujima“ organizacijos dukterinį skyrių pavadinimu „Seiza“, kur kovos tik merginos. Aš - viena iš jų. Esu „Seiza“ komandos dalis. Mūsų komandoje dabar yra trys merginos: Lietuva, Nepalas ir Brazila. Taip pat už mus kovoja japone, anksčiau dar turėjome merginą iš Australijos, bet jai reikėjo grįžti namo dėl asmeninių priežasčių. Mes kartu gyvename ir treniruojamės. Prieš turnyrą yra surandama kita komanda, prieš kurią mes kovojame. Sausio 19 dieną vyko pirmasis „Seiza“ turnyras, kuriame kovojome prieš Graikijos komanda. Mano kova buvo paskutinė ir pagrindinė vakaro kova. Prieš mano kova buvo lygiosios 2:2 tarp rinktinių. Galiu pasidžiaugti, kad man pavyko išplėšti lemiamą tašką „Seiza“ rinktinei. Kovą užbaigiau per 38 sekundes rankos laužimu.
- Ką pati manai apie asociaciją, kurios pagrindas išsiaiškinti, kuris kovos menas yra geresnis?
- Tą jau padarė UFC prieš gerus 23 metus. „Ganryujima“ ir „Seiza“ nors ir pristatant kovotojus pasako bazinį kovos meną, bet, manau, jų pagrindinis tikslas vis dėl to yra gražinti susidomėjimą kovos menais Japonijoje. Mes, kaip „Seiza“ projekto dalis jau dalyvavome tradicinėse Japonijos kovos menų treniruotėse: kendo ir aikido. Mano asmenine nuomone, nėra gerų ir blogų kovos menų, yra geri ir blogi kovotojai. Iš kiekvieno stiliaus galima gauti kažką naudingo realiai, universaliai kovai, tik reikia mokėti atskirti, kas yra efektyvu, o kas labiau tradiciška.
- Kada dabar tavęs laukia kita kova? Ir kada vėl tave pamatysime kovojančią Lietuvoje?
- Tikėjausi gauti kovą Lietuvoje, bet dėl man nežinomų priežasčių, jos negavau. Balandžio vidury važiuosiu į Abu Dabį, kur dalyvausiu BJJ pasaulio čempionate, o gegužės 11 dieną vėl laukia kova Japonijoje „Seiza“ organizacijoje.
