Sandra Gineitienė atvirai kalba apie sūnaus vaikystę, pirmąsias pergales, brangius sportinius batelius, ašaras, kai reikėjo paleisti vienuolikmetį mokytis į kitą miestą, ir tą nuolatinį mamos nerimą, lydintį vaiko sėkmės kelyje.
„Gal bus Alekna“
„Pati pradžia buvo tokia, kad kai Gvidui buvo gal dveji – jis mėtydavo skirtingus daiktus labai toli. Nesvarbu, ar kamuoliuką, ar daržovę, kuri neturėjo kristi ten, kur nukrito. Juokavomės su šeima ir draugais, kad čia gal būsimas Alekna. Bet po poros metų Gvidas susidomėjo kamuoliu“, – šypsosi mama.
Tuo metu Mažeikiuose, prie „Ventos“ progimnazijos, atsirado legendinis futbolo aikštynas po atviru dangumi. Ten Gineitis su broliu ar draugais, kartais ir lydimas tėvų, leisdavo laisvalaikį. Ir taip po truputį futbolas tapo neatsiejama šeimos kasdienybės dalimi.
„Kalėdom klausiam – ko Gvidai nori dovanų? Atsakymas visada tas pats: futbolo batelių ir kamuolio. Nebeliko klausimo, ką pirkti gimtadieniui – vis kitokie įmantresni batai, ar naujas kamuolys“, – prisimena Sandra.
Brangūs bateliai ir pirmosios ašaros
– Kada Gvidą pastebėjo?
Vieną dieną veteranų treniruotėje Gvidą pastebėjo pirmasis treneris Algirdas Mika ir pakvietė į Račkausko gimnaziją peržiūrai. Gvidui ten nepatiko – reikėjo žaisti salėje, o ne lauke, persiauti batus, o jis sėdėjo akis užvertęs. Bet mes atkakliai, sėkmingai išbuvome, ir taip prasidėjo jo futbolo kelias.
Kol mokėsi Mažeikiuose, lankė „Atmosferą“. Šeštoje klasėje jau išvažiavo į Kauną – į futbolo akademiją. Kai ši subyrėjo, grįžo į Mažeikius, vėl į „Atmosferą“. Jam buvo penkiolika, kai pradėjo žaisti už vyrų komandą.
Tada susipažinome su dabartiniu jo agentu. Jis kvietė į peržiūras Vokietijoje, Italijoje. Taip prasidėjo profesionalo kelias.
– Sportas brangus. Kaip tai jautėsi šeimai?
Aišku, kad jautėsi. Futbolo bateliai – pusė šimto, o po kelių varžybų suplyšta, spygliukas nukrenta, reikia naujų. Tai buvo ir brangu, ir prabangu. Bet mes abu dirbome, nors šeimoje trys vaikai. Pasidalindavome, gal kitiems mažiau tekdavo, bet kompensuodavome kitur.
Italijos iššūkiai
– Kaip priėmėte sprendimą išleisti jį į užsienį?
Į Italiją pirmą kartą išvažiavo 15–16 metų, kartu su tėčiu. Agentas organizavo susitikimą su klubu. Ta pradžia buvo labai sunki – treneris kalbėjo tik itališkai, reikėjo mokytis techninės kalbos, jis buvo vienas. Per dieną 2–3 kartus jam skambindavau, kad tik pasikalbėtume.
Vėliau, kai gavo pasiūlymą iš Feraros keltis į Turiną, buvo lengvas šokas – viską reikėjo padaryti per parą. Bet jis sulaukė pasiūlymo, nes tiko ir patiko kaip sportininkas.
– Koks didžiausias iššūkis buvo jums, kaip mamai?
Jau vien išleisti kuklų vaiką iš mažo miesto į Kauną buvo iššūkis. O paskui – koronaviruso laikotarpiu į kitą šalį. Ašarų buvo daug. Sakėme jam: „Jei per sunku – grįžk.“ Bet jis nenusileido.
Iššūkis – paleisti vaiką. Atrodo, jis yra, bet jis toli, nenuvažiuosi savaitgalį. Reikėjo priimti, kad negali jo užgožti. Jis užsispyręs, todėl ir eina ten, kur dabar yra.
– Ar buvo naktų, kai galvojote – gal jau gana?
Buvo. Ir iš jo pusės, ir iš mūsų. Mums buvo sunku paleisti, jam – atlaikyti nesėkmes. Kai grįždavo į Lietuvą, negalėdavome išsiskirti be ašarų. Ir dabar, prisiminus, susigraudinu.
Bet laikui bėgant pradėjome į tai žiūrėti kaip į jo darbą, karjerą. Tikime jo sėkme, ir dabar nebėra taip skaudu išleisti.
– Kaip dažnai bendraujate su sūnumi ir apie ką kalbatės?
Pasikalbame tiek apie rimtus dalykus, tiek apie buitį. Apie katiną, kuris nuo spintos nušoko, ką sudaužė. Apie maistą, šeimos reikalus. Dažnai – vaizdo skambučiai. Aš bijau skambinti per daug, kad nepataikyčiau tuomet kai vyksta treniruotė, bet parašau: „Ką veiki? Ar viskas gerai?“ Vakare dažniausiai pasikalbam apie viską.
Paprastas ir mielas
– Koks Gvidas už aikštės ribų?
Jis drovus, bet draugiškas. Savas, mielas, ne išsišokantis, neįžeidžiantis. Galėtų būti ir mažiau drovus, bet toks jo būdas. Kartais net per daug mielas.
Grįžęs namo visada skiria laiko šeimai. Turime tradiciją susirinkti ir atšvęsti praleistus gimtadienius. Su draugais, daugiausia futbolininkais, taip pat susitinka.
Žmonės jį atpažįsta – girdžiu šnabždesius: „Gineitis, Gineitis.“ Jį baksnoja, prašo pasirašyti, nusifotografuoti. O jis geranoriškas – pasirašo, nusifotografuoja, net maikutę padovanoja. Toks atlapaširdis.
– Ar yra buvę, kad Gvidas jautėsi vienišas Italijoje?
Aišku, jis ten vienas. Bet turi draugę – labai mielą merginą. Ji aplanko, ir tas vienišumas pasitraukia. Džiaugiamės, kad jis turi artimą žmogų šalia.
„Vaiką reikia paleisti“
– Ką patartumėte kitoms mamoms, auginančioms talentingą vaiką?
Bus skaudu ir sunku, bet vaiką reikia paleisti. Mes bijojome, kad mus kaltins, jog išleidome tokį mažą. Bet jis norėjo futbolo, ir mes leidome. Jei nebūtume, jis gal būtų nelaimingas.
Visada sakau – jo žvaigždelė buvo nulemta. Džiaugiamės, kad buvo sunku, bet paleidome, ir jis siekia svajonės.
Dabar pati dalinuosi patirtimi su kitomis mamomis, kurios taip pat turi išleisti vaikus. Pasikalbam, paguodžiam viena kitą, patariam dėl dokumentų ar subtilybių. Tėvams vaikų palaikymas yra labai svarbus.
„Nepasiduok“
– Jei galėtumėte jam pasakyti vieną sakinį, kuris sustiprintų, koks tai būtų?
„Nepasiduok, eik tolyn, ir žinau, kad tavo svajonės išsipildys.“
Ši istorija – ne tik apie futbolą. Ji – apie mamos ir sūnaus ryšį, apie paleidimo skausmą, nerimą ir didžiausią džiaugsmą, matant, kaip pildosi svajonės.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
