Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Be abejo, mūsų laikai labiau vertina reginį nei daiktą, kopiją nei originalą, atvaizdavimą nei tikrovę, išorę nei būtį...“ L. Feuerbachas

REKLAMA

Šaltojo karo pabaiga pasaulyje atvėrė sienas, sulaužė geležinę uždangą, iš „raudonosios“ tironijos išlaisvino milijonus vardan „šviesaus komunistinio rytojaus“ pavergtų žmonių. Tačiau kai kurių filosofų įsitikinimu tai buvo paskutinis istorijos kvėptelėjimas, o nuo to laiko pati istorija nebegalima.

Kapitalistinei, vartotojiškai visuomenei realių alternatyvų nebėra. O kur nėra alternatyvų, nėra ir istorijos. Gyvename amžinoje dabartyje, spektaklio visuomenėje, kaip pasakytų Guy Deboras. Gyvename pasaulyje, kuriame, vyraujant masinei gamybai, prekė yra ta galia, siekianti uzurpuoti visą visuomeninį gyvenimą. „Dirbk, pirk, mirk!“. Atrodo, nieko nebėra švento, viso ko matas yra pelnas ir galimybė vieną ar kitą dalyką paversti vartotojų trokštama preke. Nesutinkate, pažvelkite į visą kalėdinį šurmulį. Prekybos centrai tarsi nešulinius mulus pasikinkę Kalėdas joja į išsvajotąją pelno šalį. O kur vieta jubiliatui, tam, kuris prieš porą tūkstantmečių gimė tvartelyje ir atėjo priminti žmonėms dvasinių vertybių. Jis išvijo prekijus iš šventoriaus, o dabar prekijai veja jį iš žmonių galvų piršdami mintį, kad Kalėdos visų pirma ne dvasinė, o vartotojiška šventė.

REKLAMA
REKLAMA

Liūdna, bet atrodo, kad istorija tikrai baigėsi... O ką mums apie istorijos pabaigą kalba futbolas? Futbolas yra bene vienintelis kultūrinis fenomenas, vienijantis be išimties visus pasaulio kraštus. Jei religijos, kalbinių, etninių grupių paplitimas yra geografiškai ribotas, tai futbolas visur vienodas. Juk ir Kalėdos iš esmės – tik krikščioniškojo pasaulio šventė. Musulmonams, kurie tik ką baigė hadžą ji nė motais. Visiškai priešingai su futbolu. Jis bendras visiems. Vienas pasaulis, vienos taisyklės, kamuolys ir aikštė su pora vartų – štai ir viskas. Per praėjusį šimtmetį futbolas nuo britų liaudies sporto išsivystė į masinę isteriją keliantį pasaulinį reginį. Valstybėse, kuriose futbolas laikomas populiariausia sporto šaka, ekipos dažnai yra suvokiamos kaip ikonos, reprezentuojančios tam tikrą teritoriją bei tapatybės formą. Užtenka tik peržvelgti tokių ekipų kaip škotų Glazgo „Celtic“ ar „Rangers“, ispanų Bilbao „Athletic“ ar „Barcelona“, italų „Livorno“ ar „Lazio“ klubų istoriją ir pamatysime, kad su daugeliu šių klubų tapatinosi tam tikrų socialinių, etninių ar religinių grupių atstovai, kurie futbolo stadioną visų pirma matė ne tik kaip žaidimo areną, bet kaip viešąją erdvę savo tapatybei išreikšti.

REKLAMA
REKLAMA

Jei kalbėtume apie nacionalines rinktines, tai tarptautiniai jų susitikimai stadioną paverčia atgijusių giliai istorijoje įsišaknijusių stereotipų bei tautinių nesutarimų raiškos erdve. Tačiau savo knygoje „The Ball is round: a global history of football“ Davidas Goldblattas pastebi, kad futbolo klubai save vis labiau supranta ne tik kaip komandas, kaip tam tikrą verslo šaką, o vis labiau stengiasi tapti pasauliniais prekės ženklais. Pats futbolas yra suprekinamas, o komercializacija tampa dabartinio futbolo dabartimi bei ateitimi. Tai, kas anksčiau buvo laikoma patriotizmo, kolektyvinės tapatybės, kaimynų solidarumo šaltiniu, dabar visų pirma tampa sąmoningai kuriamu preke, kuri vietoje to, kad būtų paveldėta, suprasta ar pajausta, tiesiog yra nuperkama.

Galbūt pasirodysiu besivadovaująs senamadiška mąstysena, tačiau man niekaip nesuprantama, kaip galima tapatintis su komanda, kurios nė istorijos nežinai, kurios stadione nė karto nesi buvęs ir nesi pajutęs bendrumo jausmo su kitais tą pačią komandą, tą pačią idėją, tas pačias vertybes išpažįstančiais žmonėmis. Galiausiai, kaip gali tapatintis su ekipa, kurios logotipas tau tėra ne gilius emocinius išgyvenimus keliantis ženklas, o tik dar vienas prekinis ženklas, toks pat kaip „Nike“ ar „Adidas“. „La cantera“ politika besiremiantis Bilbao „Athletic“ klubas atrodo tėra viena iš tų nedaugelio komandų ilgametę tradiciją bei ištikimybę iškeliantys aukščiau komercinės ar net sportinės sėkmės. Visa aptarta situacija – tobuliausias „spektaklio visuomenės“ pavyzdys, kai perkamas ženklas, o ne esmė, vaizdinys, o ne tikrovė. Jei taip, tai gal kažkada krikščionys ims švęsti hadžą ir pasninkaus per Ramadaną, o musulmonai žaisliukais puoš kalėdinę eglutę. Juokinga ir utopiška? Betgi galima atšauti, kad visa tai tėra prekė, kurią įpakavus į gražų blizgantį popieriuką galima pabandyti parduoti.

Visai kaip pradžioje pacituoti Feuerbacho žodžiai. Mėgstu „Liverpool“ ekipą, tačiau net ir eilinė mano gimtojo Panevėžio „Ekrano“ pergalė man bus šimtąkart brangesnė už 10 iš eilės „Liverpool“ ekipos laimėtų Čempionų lygos trofėjų. Atrodo, tai vienas iš dalykų, kurių nenupirksi už jokius pinigus. Negalima nupirkti ir patriotizmo, pasididžiavimo savo tėvyne. Pažvelkite į tokius žaidėjus kaip Zinedine‘as Zidanas, Kaka, Pavelas Nedvedas arba kad ir Edgaras Jankauskas, kuris net ir nukamuotas traumų mielai velkasi geltonus marškinėlius. Jie savo klubuose uždirba tiek, kad vasaras galėtų ramiausiai leisti drybsodami kuriame nors egzotiškame kurorte. Tačiau ne, jie lieja prakaitą, gindami savo šalies nacionalinės rinktinės spalvas ir už tai gaudami vos kelis grašius to, ką jie uždirba klube. Tai ženklas, kad nacionalinės valstybės išliks, o pasaulis netaps nuo konkrečios vietos, konkrečių tradicijų bei papročių atsietų megakorporacijų (toms megakorporacijoms deja priklauso ir didžioji dalis stipriausių klubų) globaliu kaimu. Tad pasirodo yra nenuperkamų dalykų ir ne viskas šiame pasaulyje gali būti paversta preke. Kaip teigė Jonas Paulius II, kapitalizmas nelaimėjo. Futbolas vis dar teikia vilties. Istorija nesibaigė...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų