Jo tolimas aukštos trajektorijos tritaškis kybant ore privertė sirgalius išsižioti – tas metimas tarsi sustabdė laiką arenoje. Kamuolys tiesiog praskrodė tinklelį, rašo BBC žurnalistas Ryanas Baldi.
Konkurencija tarp „Real“ ir „Barcelona“ visame pasaulyje žinoma kaip viena aršiausių futbolo varžybų, bet „El Clasico“ tikrai dega ir krepšinyje.
2017 m. Gruodžio mėnuo. Trečiasis rungtynių tarp „Real“ ir „Barcelona“ kėlinys. Paskutinės kėlinio sekundės. Tas L. Dončičiaus tolimas tritaškis metimas su sirena buvo toks pat įspūdingas, kaip viskas, ką futbolo aikštėje kūrė Lionelis Messi ar Cristiano Ronaldo. Jau tada, būdamas 18 metų, jis buvo apibūdinamas kaip turbūt perspektyviausias žaidėjas, kokį kada nors yra užauginusi visa Europa.
Jo statistika tose rungtynėse – 16 taškų, šeši atkovoti kamuoliai ir septyni rezultatyvūs perdavimai – buvo kuklūs pagal jo paties standartus. Tačiau nuoširdumas, tikslumas ir pasitikėjimo savimi sukeliama šypsena buvo pirmieji požymiai, kad netrukus L. Dončičius nebetilps į Eurolygos rėmus. Jis netrukus išaugs Eurolygą. To paauglio potencialas atrodė beribis.
Per metus NBA Dončičius kūrė panašias, kvapą gniaužiančias ir magiškas akimirkas. Pirmasis sezonas NBA su Dalaso „Mavericks“ ekipa jam buvo toks sėkmingas, kad jis iškart tapo lygos „Metų naujoku“. Dabar, kol koronaviruso pandemija nesurakino 2019-2020 m. sezono, jis fiksavo beveik trigubo dublio vidurkius - 28,7 taško, 9,3 atkovoto kamuolio ir 8,7 rezultatyvaus perdavimo - taip atsidurdamas tarp žaidėjų, galinčių tapti šio sezono MVP. Čia nepamirškime, kad jam vis dar tik 21 metai.
Grįžkime į visa ko pradžią. Dončičius kaip elitinis talentas išsiskyrė nuo tada, kai žengė pirmuosius savo žingsnius krepšinio treniruotėse būdamas septynerių. Tie, kurie jį pažįsta, niekada neabejojo, kad jis spindės didžiausioje krepšinio scenoje. Tiesa, gal nedaug kas tikėjo, kad taip greitai.
Krepšinis buvo nuolatinė jaunojo Dončičiaus gyvenimo dalis. Jo tėvas Saša profesionaliai žaidė Slovėnijoje, Serbijoje ir Prancūzijoje, o jo krikštatėvis yra buvęs San Antonijaus „Spurs“, Minesotos „Timberwolves“ ir Toronto „Raptors“ centras Rašo Nesterovicas. Jaunasis Dončičius nuolat sedėdavo už krepšio, kol jo tėvas žaidė, mąsliai sėlindamas per aikštelę, kad atliktų savo firminį metimą po šuolio.
Kai 2007 m. Saša Dončičius prisijungė prie „Olimpijos“, Luka taip pat „pasirašė“ pirmąją savo sutartį ir buvo įtrauktas į savo amžiaus – jaunesnių nei dešimties metų – grupę. Šis žingsnis suvedė L. Dončičių ir pirmąjį jo trenerį Gregą Brezovecą. Tiesa, labai, labai trumpam.
„Aš buvau jo treneris lygiai 16 minučių“, – sako „Olimpijos“ krepšinio mokyklos treneris.
„Jis buvo daug geresnis ir aukštesnis už kitus savo amžiaus vaikus. Nors jis buvo daug geresnis už kitus, jis visada buvo nuostabus komandos žmogus. Komandos žaidėjas, komandos lyderis. Tiesiog, buvo akivaizdu, kad jo kraujyje – krepšinis “.
Dončičius pirmoje savo komandoje užtruko lygiai vieną dieną. Jau kitą rytą jis buvo perkeltas į U-12 komandą. Po dviejų metų, kai jam pačiam buvo 12, jo vardas jau kėlė nemenką sąmyšį tarp didžiųjų Europos skautų. Jis nuolat dominavo visuose jaunimo turnyruose Slovėnijoje, o kai jaunieji „Olimpijos“ žaidėjai pirmus kelis kartus pasirodė užsienyje, L. Dončičus iškart patraukė Barselonos, Romos, ir dar kelių miestų dėmesį.
Jaunasis Dončičius augo sparčiau nei kiti. Būdamas virš 180 cm ūgio, jis turėjo fizinį pranašumą prieš kitus. Jis žaidė tolygiai, jis mėgo turėti kamuolį savo rankose, mėgo rengti visas atakas ir kurti tiek sau, tiek komandos draugams, lengviausius įmanomus taškus. Nepaisant besišypsančio berniuko įvaizdžio, jis buvo nepaprastai konkurencingas.
„Visi judesiai, kuriuos jūs dabar matote NBA, mes matėme Slovėnijoje, kai jis buvo jaunesnis. Žinoma, dabar jis didesnis, stipresnis, vyresnis, bet tai, kaip jis žaidžia, kaip skaito krepšinį – visa tai užgimė Liublijanoje“, – sako „Olimpijos“ jaunimo krepšinio vadovas Lojze Sisko, kuris treniravo Dončičiū nuo 11 iki 13 metų
Kelios, o tiksliau nemažai Europos komandų nuolat stebėjo jaunąjį slovėną. Sienos „Montepaschi“ dėjo visas pastangas, kad prisiviliotų jį iš „Olimpijos“, tačiau tada atsirado pasiūlymas, neturėjęs lygių. Penkerių metų sutartis su Madrido „Real“. Dončičiui vis dar buvo 13 metų.
Panašiai kaip anksčiau Liublijanoje, Madride jis greitai atsidūrė trimis ar keturiais metais vyresnių vaikinų komandoje. Tai buvo neišvengiama ir vyko natūraliai – Madride įvyko pirmoji ir labai sėkminga jo pažintis su aukščiausiu krepšinio lygiu Europoje.
2014-2015 m. Sezono metu, kai 15-metis Dončičius treniravosi ir žaidė su 18-mečiais „Real“ talentais ir kartas nuo karto atsidurdavo pagrindinėje komandoje, jis buvo išrinktas Eurolygos jaunimo „Next Generation“ turnyro MVP. Būtent jo žaidimas pagrinde lėmė „Real“ jaunimo pergalę finale prieš Belgrado „Crvena Zvezda“.
„Atsimenu, kad jo kojos buvo gana didelės, žiūrint į patį kūno sudėjimą“, – sako buvęs Madrido komandos puolėjas, dabar dirbantis komentatoriumi, Joe Arlauckas, – „Iš žmonių, kuriuos aš tuo metu pažinojau, visi kalbino Luka. Visi kreipė į jį dėmesį. Vis dėlto, kiekvienais metais išauga trys ar keturi vaikai, kurie verti dėmesio, bet vėliau karjera taip gerai nesusiklosto. Tuo metu aš daug nesitikėjau. Tiesą sakant, galvojau, kad ateityje apie Luka daug ir negirdėsiu“.
J. Arlaucko skepticizmas netrukus dingo. Tą akimirką jis prisimena iki šiol. Būdamas 16 metų Dončičius pradėjo po truputį tapo pagrindinės „Real“ komandos dalimi.
„Puikiai atsimenu. Kažkas apšilimo metu atliko metimą, kamuolys atšoko, o tada prasidėjo trumpas, bet įspūdingas Lukos šou. Tai, kaip jis sugebėjo pašokti, sugauti kamuolį ir viena ranka atlikti apgaulingą veiksmą... Tai kažkas, ko nematai žiūrėdamas ir į visiškus profesionalus“, – prisimena J. Arlauckas.
„Tai, kaip kamuolys tinka prie jo rankos ir tas jo vidinis jausmas, kur ir kada būti, yra visiškas talentas, lydimas sunkaus darbo. Nuo tos akimirkos, prisipažinsiu, aš jį įsimylėjau“, – priduria komentatorius.
2016 m. Sausio mėnuo. Eurolygos mūšis tarp „Real“ ir Maskvos CSKA komandų. Keli pagrindiniai startiniai Madrido klubo žaidėjai, tarp kurių ir Sergio Llullas, buvo traumuoti. Treneris Pablo Laso atsisuko į jaunąjį savo talentą ir parodė, kad būtent jis pradės rungtynes startiniame penkete.
Puikiai tą pirmąjį L. Dončičiaus vakarą prisimena ilgametis Maskvos CSKA gynėjas Kyle‘as Hinesas. Jis prisimena, kad slovėnas jau per pirmą rungtynių pusę visiems parodė, ko yra vertas.
„Treneriai jį žinojo, bet aš asmeniškai nebuvau su juo pažįstamas. Gerai atsimenu, kad prasidėjo rungtynės ir mūsų treneris pasakė kažką tokio: „Tas jaunuolis negali metyti. Jis net nesiruošia mesti. Treneris sakė, kad reikia leisti jam mesti ir tada viskas bus gerai“, – prasitarė K. Hinesas
Neilgai truko, kol pasirodė, kad patarimai buvo klaidingi. Dončičius per pirmas dvi antrojo kėlinio minutes pataikė tris tritaškius iš eilės.
„Žmonės sakydavo, kad jis kažko negali padaryti. Tada jis lyg specialiai padarydavo būtent tai, kad visus nustebintų“, – tęsia Hinesas, - „Jis tikrai nereaguodavo taip, kaip turėtų reaguoti šešiolikmetis. Jis valdė komandą ir pasitikėjo savimi. Nemanau, kad dar kas nors kitas, būdamas tokio amžiaus, gali taip ramiai jaustis aikštelėje, žinant tai, kad čia ne bet kokia, o Madrido „Real“ aikštelė. Komandos, kuri nuolat varžosi dėl titulų“.
Tiesa, ne viskas vyko taip sklandžiai, kaip gali pasirodyti. Neišvengiamai, būdamas tokio amžiaus, Luka kartas nuo karto perdegdavo. Jis pasinėrė į elitinį krepšinį labai jaunas, todėl kartais būdavo nenuoseklus. Jo keistoki sprendimai ne kartą sukėlė trenerio P. Laso įniršį. Net ir tie trys iš eilės tritaškiai į CSKA krepšį sukrito iškart po to, kai Luka sugėrė piktų trenerio riksmų salvę.
Tai, kaip Dončičius reaguodavo į priekaištus, rodė jo sugebėjimą prisiimti atsakomybę ir greitai atsiriboti nuo prastų epizodų netolimoje praeityje. Viename įtemptame mūšyje Turkijoje, prieš „Daruššafaka“ ekipą, sirgaliai galėjo matyti ant atsarginių žaidėjų suolelio verkiantį L. Dončičių,
„Tai yra noras. Jūs matote, kad tai yra žmogus“, – sako J. Arlauckas.
2017 m. Vasaeą Dončičius ryškiausiomis spalvomis užlipo ant tarptautinio krepšinio scenos. Atstovaudamas Slovėnijai Europos čempionate, kylanti Eurolygos žvaigždė tik dar stipriau įsitvirtino Europos krepšinio elite.
Europos čempionato atkrintamosiose, ketvirtfinalyje, dvikovoje prieš Latvijos rinktinę, L. Dončičius pelnė 27 taškus ir atvedė komandą į pusfinalį. Po dviejų dienų pusfinalyje, mūšyje su Ispanija, aštuoniolikmetis surinko 11 taškų, atkovojo 12 kamuolių ir atliko 8 rezultatyvius perdavimus. Finale prieš Serbiją trečiojo kėlinio metu jis patyrė trauma, bet like komandos draugai sėkmingai, gal net pasakiškai baigė L. Dončičiaus ir visos Slovėnijos spektaklį Europos pirmenybėse. Tai dar ilgai bus prisimenama kaip vienas puikiausių jaunų krepšininkų pasirodymų Europos krepšinio istorijoje.
„Manau, kad aukso medalis jam tikrai pridėjo pasitikėjimo savimi. Aš nekenčiu vartoti žodį branda, nes tuo metu jis jau buvo pilnametis. Bet taip, tada jis tikrai tapo brandesnis kaip žaidėjas. Tai jo mentalitetas“, – sako J. Arlauckas.
„Kai jis grįžo ir jo pirmasis mačas tapo geriausiu karjeroje, aš tiesiog papurčiau galvą ir pagalvojau, kiek laiko visa tai gali tęstis. Antrasis mačas vėl buvo geriausias karjeroje ir tada supratau, kad šiuo vaikinu abejoti nebėra jokių šansų. Jis visada bus geresnis už bet kokias mano prognozes“, – atsikvėpia komentatorius.
Ta vasara su Europos čempionatu suteikė Dončičiui plačias galimybes įsitvirtinti kaip pagrindiniam „Real“ vyrukui. S. Llullas vėl patyrė traumą ir praleido didžiąją 2017-2018 m. Sezono dalį. Dončičius turėjo užpildyti šią spragą.
„Tai buvo jo komanda. Tai buvo jo darbas – nešti komandą ant savo pečių“, – sako K. Hinesas, – „Vien matyti tai, kaip jis vedė visą komandą į priekį vos sulaukęs pilnametystės, buvo tikrai įspūdinga. Daug kartų komandos bandė žaisti prieš jį fiziškai, nes žiūrėjo į jį kaip į vaiką. Bet jis niekada nesutriko. Kiekvieną gautą iššūkį jis paversdavo iššūkiu atgal. Tą sezoną aš pripažinau sau, kad jis turi aibę dalykų, kurių neturi kiti talentingi žaidėjai. Kur bevažiuotų, kur bežaistų, žinojau, kad jam pasiseks“.
Sezono pabaigoje Dončičius atvedė Madrido komandą iki rekordinio, dešimtojo Eurolygos titulo. Taip jis tapo jauniausiu MVP turnyro istorijoje, kartu išlaikydamas Kylančios žvaigždės statusą ir pridėdamas finalinio Eurolygos ketverto MVP titulą.
2018 m. Balandžio mėnesį tapo aišku, kad jis keliasi į NBA. Į didžiausią krepšinio sceną, kuri nebėra apgaulinga perspektyva ir savęs ieškojimo vieta. Jis ten persikėlė kaip tikra NBA kalibro žvaigždė.
Dalaso „Mavericks“ iškart po NBA naujokų biržos įvykdė mainus su L. Dončičių pakvietusia Atlantos „Hawks“ – Teksaso valstijos komanda neteko teisių į Trae Youngą ir atidavė pirmojo rato šaukimą kitiems metams. Taip prasidėjo slovėno pasaka NBA, kurios visas krepšinio pasaulis perskaitė dar tik kelis puslapius. O jų bus daug.
„Jis ten jau atyvko kaip žvaigždė. Kaip elitinis žaidėjas. Dabar jam 21 metai, todėl tikėtina, kad jis bus dar didesnis“, – sako CSKA gynėjas K. Hinesas.
Turbūt geriausiai spalvingą ir daug žadančią Dončičiaus karjerą apibūdina J. Arlauscko frazė: „Mes žiūrime į vaiką, kuris per labai trumpą laiką gali būti žaidėjas numeris vienas pasaulyje. Jis tikrai gali nueiti taip toli“.
