Nacionalines futbolo mokyklas išgelbės nebent FIFA siekis įvesti legionierių limitą.
Angliška mįslė
Šeštadienį Šveicarijos Bazelio mieste prasidės Europos futbolo čempionatas. Per 31 pirmenybių rungtynes žiūrovai išvys ne vieną staigmeną, tačiau vargu ar bent viena iš jų savo mastu prilygs dar atrankos į Senojo žemyno pirmenybes metu futbolo pasaulį sudrebinusiam netikėtumui – futbolo tėvynės Anglijos ekipa liko už borto ir Europos čempionate galės dalyvauti nebent kaip žiūrovai.
„Paskutinius keletą metų aš nuoširdžiai tikėjau, kad šie vaikinai yra mūsų auksinė karta. Tačiau, jeigu tai yra tiesa, tai kuo greičiau mes atsisakysime aukso standarto, tuo visiems bus geriau“ – taip apie Davidą Beckhamą ir kompaniją iškart po hamletišką dramą priminusių lemiamų atrankos varžybų su Kroatijos ekipa kalbėjo vienas iš Anglijos Futbolo asociacijos vadovų lordas Mawhinney.
Aukso standarto veikiausiai atsisakyta nebus, tačiau bent jau vėl griebtasi neraminančios praktikos prie futbolo tėvynės rinktinės vairo sodinti užsienietį. Toks problemos sprendimas veikiau primena vėžio gydymą aspirinu.
Pirmą kartą nuo pat 1994 metų, kai anglai ilsėjosi per JAV vykusį Pasaulio futbolo čempionatą, futbolo tėvynės atstovai nepateko į vieną iš pagrindinių futbolo turnyrų, savo populiarumu nusileidžiančių tik vasaros olimpinėms žaidynėms bei Pasaulio futbolo čempionatui. Tad verta klausti, kurgi čia šuo pakastas.
Anglų ekipos šiuo metu dominuoja Europos klubiniame futbole. Gegužės mėnesį matėme vos trečią UEFA Čempionų lygos finalą, kuriame susitiko dvi vienos šalie ekipos – anglų Londono „Chelsea“ bei „Manchester United“. Turnyro pusfinalyje kovojo ir dar viena anglų ekipa – „Liverpool“. Tačiau klubinių Anglijos ekipų dominavimas šalies rinktinės problemų neišsprendžia.
Veikiausiai didžiausias negalavimas, trukdantis problemos sprendimui, yra tas, kad patys anglai savo ekipose jau tampa antrarūšiais futbolininkais, o tiesiog komercinėmis bendrovėmis tapusios ekipos urmu importuoja žaidėjus iš užsienio. Londono „Arsenal“ ekipoje dažnai nutinka, kad anglai startinėje sudėtyje apskritai nepasirodo, „Liverpool“ vienuolikėje iš anglų tvirtą vietą užima tik kapitonas Steve‘as Gerardas bei gynėjas Jamie‘s Caragheris. Kiek geresnė situacija yra nebent Čempionų lygos finalo dalyvių ekipose, tačiau tai yra veikiau išimtis, o ne taisyklė, nes dauguma geriausių anglų atstovauja būtent šiems klubams. Tad galiausiai galime paklausti, ar apskritai dar galime kalbėti apie tautines futbolo mokyklas?
Pirk užuot auginęs
Būtent tokia politika šiandien vadovaujasi daugelis futbolo ekipų. Didieji futbolo gigantai jau senokai nebeatstovauja jokiai nacionalinei bendruomenei ir veikiau yra supranacionalinės korporacijos, veikiančios globaliu lygmeniu. FIFA planuojant griebtis užsieniečių limito futbolo ekipose, šiandieniniai klubai žaidėjus į savo gretas vilioja iš viso pasaulio, tad nieko stebėtina, kad anglams ar kitiems vietiniams žaidėjams vis dažniau nelieka vietos savo šalies ekipose. Žaidėjams vis didesniais būriais klajojant po visą pasaulį kalbėti apie atskiras tautines futbolo mokyklas tampa beprasmiška, nes globalizacija net ir čia linkusi viską suniveliuoti.
Didžiausią futbolo grandų dėmesį traukia Afrikos žemynas, kuris tarsi klasikiniuose marksistinės pakraipos tarptautinės politikos traktatuose visų pirma suvokiamas kaip periferija, privalanti tiekti žaliavą metropolinėms valstybėms. Šiuo atveju ta žaliava yra jaunieji futbolo talentai. Užuot investavę į savų žaidėjų ugdymą, Europos klubai investuoja pinigus į futbolo akademijas Afrikoje bei apraizgo šį žemyną tankiu skautų tinklu.
Rizikuoti apsimoka – jei per kelis metus bus atrastas bent vienas futbolo deimančiukas, savo talentu prilygstantis Didier Drogba ar Samueliui Eto‘o, tai visos investicijos atsipirks su kaupu. Savo akademijas Ganoje turi Amsterdamo „Ajax“, Roterdamo „Feyenoord“, skautų tinklą ten yra sukūrę ir prancūzų Paryžiaus „Saint-Germain“ bei „Monaco“. Net ir anglai pamažu atsigręžia į Afriką.
Kaip skelbė „The Guardian“, „Manchester United“ įsigijo kontrolinį Pietų Afrikos Respublikos antrajame divizione žaidžiančio klubo „Fortune FC“ kontrolinį akcijų paketą. Netrukus ten gali būti įkurdinta ir anglų remiama futbolo akademija. Tai – kiek šviesesnė Afrikos futbolo pusė, suteikianti viltį daugumai Afrikos futbolo talentų.
Naujoji vergų prekyba
Tačiau politika, kurią nusakėme žodžiais „pirk užuot auginęs“ turi ir kitą grėslų veidą, grasantį ne tik pačiam futbolui, bet ir visoms pamatinėms mūsų bendražmogiškoms vertybėms. Pasaulyje itin daug kalbama apie prekybą žmonėmis, tačiau bent jau kol kas nebuvo garsiai užsimenama apie tai, kad šis vėžys apėmė ir šiandieninį futbolą. Kalbėdamas apie šį reiškinį FIFA prezidentas Seppas Blatteris buvo itin kategoriškas: jo nuomone, didieji klubai, žūtbūt ieškodami naujų talentų, prievartauja tiekėjomis paverstas valstybes tiek socialiai, tiek ekonomiškai.
D. Drogba, Michaelis Essienas, Stephanas Appiah – Afrikos futbolo mokyklos žvaigždės, kurios tapo idealais daugeliui jaunų afrikiečių, siekiančių dėka futbolo išsiveržti iš nuolatinio skurdo pasaulio. Tokiu siekiu netrunka pasinaudoti ir įvairiausio plauko aferistai, kurie svajonių apakintus jaunuolius traktuoja kaip gryną prekę, kurios nepardavus galima nurašyti į brokuotų gaminių sąrašą.
Afrikoje tarsi grybai po lietaus dygsta neregistruotos futbolo akademijos, siekiančios pasinaudoti europinėje rinkoje kylančia šio žemyno žaidėjų paklausa. Juodojo žemyno futbolo žvaigždžių sėkmės apakinti tėvai dažnai nusprendžia sudalyvauti loterijoje, kurioje žaidžiama jų vaikų likimais. Nemaža dalis jų parduoda savo turtą, atsiima vaikus iš mokyklų ir moka nelicencijuotoms futbolo akademijoms, kad šios iš jų atžalų išaugintų naujuosius Afrikos futbolo deimantus. Tėvus vilioja galimybė, jog jų atžalos kada nors žais viename iš Europos klubų ir taip galės ištraukti šeimą iš nuolatinio nepritekliaus.
Kaip rašė „The Guardian“, vien Ganos sostinėje Akroje veikia apie 500 nelegalių futbolo akademijų, kurioms vadovauja futbolo reikalus menkai išmanantys aferistai, o aplink zuja dar didesnis spiečius parazituojančių futbolo agentų. Vaikai nuo pat pradžių susaistomi kontraktais, numatančiais, kad didžioji dalis pirmojo profesionalaus kontrakto pinigų atiteks būtent nelegalių futbolo akademijų funkcionieriams. Jei kontrakto pasirašyti nepavyks, pinigai bus išreikalauti iš vilčių neva nepateisinusio vaiko šeimos.
Daugumai vaikų žadamos galimybės prasimušti į Europos ekipas, tačiau Senajame žemyne dažniausiai jų niekas nelaukia, o ir pati kelionė tampa tikru išmėginimu, nes į Europą dažniausiai vykstama nelegaliai. Štai praėjusiais metais greta Ispanijos Tenerifės uosto buvo rastas vairininko apleistas žvejybinis laivas, kuriame buvo įkalinti 130 afrikiečių – 15 jų buvo paaugliai, kurie tikėjosi, jog vyksta į bandymus tokiuose klubuose kaip „Marseille“ ar Madrido „Real“.
Afrikoje bei kai kuriose Europos šalyse klesti ir nelegali prekyba padirbtais pasais, kuriais aprūpinami jaunieji futbolininkai. Laimingiesiems dažnai pavyksta gauti vieno mėnesio vizą. Tačiau net ir tie, kurie galiausiai pasiekia išsvajotąją Europą, dažnai, liaudiškai tariant, lieka ant ledo ir yra priversti savo dienas tęsti ne išsvajotose komandose, o Paryžiaus priemiesčių getuose ar kitose niūriose vietose. Futbolo klubui netikęs žaidėjas dažnai tiesiog išmetamas į gatvę.
Tiesa, pranešama, kad jau nuo 2012-13 metų sezono ims galioti legionierių limitą įvedančios taisyklės, pagal kurias vienu metu aikštėje turės būti ne mažiau kaip 6 vietiniai žaidėjai. Nors ES teigia, kad toks limitas pažeis jos ginamą laisvos darbo jėgos judėjimo principą, tačiau FIFA nusileisti neketina. Reikia tikėtis, ši tvirta pozicija lems tai, kad į europinį klubinį futbolą vėl grįš nacionaliniu pagrindu kuriamos ekipos ir bus išspręstos tiek Anglijos rinktinės, tiek Afrikos futbolo problemos.
