„Gimstama ar tampama kovotoju? – atkartojo mano užduotą klausimą vienas geriausių šalies mišrių kovos menų atstovų Sergejus Grečicho. – Sunku pasakyti. Vaikystėje aš visada buvau ramus, bijodavau kovoti, imtyniauti. Manau, kad niekada mano viduje nebuvo to tikrojo kovotojo. Užsispyręs, naglas, einantis iki galo, drąsus – čia tikrai buvo ne apie mane. Kovotojas manyje užaugo per tam tikrą laiką. Palaipsniui“.

Sergejus Grečicho (nuotr. Manto Stankevičiaus)

Sergejus Grečicho (nuotr. Manto Stankevičiaus)

S. Grečicho niekada neskaičiavo, kiek medalių bei taurių yra iškovojęs – žurnalistams pasigiria tik pagrindiniais.

„Visada sakau, kad dukart esu tapęs Europos ir triskart pasaulio kovinio sambo čempionu, – nusišypso 32-ų vilnietis. – O kitų prizų ir titulų nesivarginu vardinti“.

- Ar papasakosi, kaip visgi auga tasai kovotojas? – paklausiau Sergejaus.

- Žinai, nereikia apie tai galvoti. Ypatingai nereikėtų to daryti vaikystėje. Tiesiog reikia kryptingai sportuoti, dalyvauti varžybose, kurios grūdina. Svarbu, kad gimtų įpročiai, kurie laikui bėgant pažadins kovotoją viduje. Bent jau man taip buvo. Vaikystėje aš sportu juk pradėjau užsiiminėti, nes buvau mažas...

REKLAMA

- Skriausdavo tave?

- Ne, negalėčiau pasakyti, kad skriausdavo. Visi žinojo, kad sportuoju, todėl laikydavosi atokiau. Pažiūrėdavo į mane – „mažas, tai mažas, bet velniai žino, ką jis gali“. Nelįsdavo. Sportuoti pradėjau nuo aštuonių metų. Pirmoji sporto šaka buvo pankrationas.

- Vienu metu tai buvo labai populiaru.

- Taip, buvo šalmas su grotomis ir leidžiami visi smūgiai. Tiesiog vaikus suvesdavo ir jie mušdavosi. Technikos daug nebuvo, tačiau nuolat sparinguodavomės. Patys buvome mažiukai, o šalmas ir pirštinės milžiniškos. Teko nemažai dalyvauti pankrationo varžybose, netgi į Maskvą teko važiuoti. Tai buvo labai populiaru Rusijoje. Perspektyvos buvo geros, tačiau tėtis rado trenerį Eduardą Rudą. Todėl mane netrukus nuvedė į sambo treniruotes. Man patiko. Tuo metu, tik sugriuvus tarybų sąjungai, sambo lygis buvo labai aukštas. Turėjome gerų kovotojų. Atmosfera treniruotėse ir technika mane įtraukė į imtynes. Sambo, dziudo, vėliau perėjau prie laisvųjų imtynių. Teko visko paragauti.

Sergejus Grečicho (nuotr. asm. archyvo)

Sergejus Grečicho (nuotr. asm. archyvo)

- Tačiau minėjai, kad vaikystėje niekada nemėgsdavai kovoti ir imtyniauti...

- Vaikystėje buvau labai mažas. Klasėje visada mažiausias. Privalėjau mokėti pastovėti už save. Žinojau, kad turiu būti stiprus, nes gyvenime bus sunku. Norėjau būti kuo stipresnis, be to, visi žiūrėjome filmus su Jeanu Claude‘u Van Damme‘u, Silvesteriu Stallone, Arnoldu Švarcnegeriu. Tai buvo mano motyvacija. Pamenu, savo kambaryje turėjau didelį veidrodį, prieš kurį atsistodavau ir maivydavausi, įsivaizduodavau kažkokias filmo scenas ir atlikinėdavau Van Damme‘o smūgius. Tokia ta mano vaikystė – įsivaizduodavau, kad mane užpuola, aš duodu vienam, kertu kitam... Filmai – tai buvo vaikiškos svajonės. Palaipsniui tai tapo profesionalu. Netgi treneris Eduardas kartais pasakydavo „O kam tu sportuoji, jei nedalyvauji varžybose?“ Todėl varžybos tapo mano įpročiu. Aš buvau užsispyręs. Žinojau, kad man reikia, nes esu silpnesnis. Žinojau, kad man reikia pasilkti po treniruotės. Žinojau, kad man visada reikia daugiau. Matydavau vaikus, kuriems viskas sekdavosi iškart, jie geitai įsisavindavo smūgius, naujas technikas. O aš viską „pagaudavau“ lėčiau. Todėl dirbdavau daugiau. Atsirado įprotis dirbti daugiau už kitus. Buvau užsispyręs. Paklausi apie paauglystę? Negalėjau visko mesti. Juk draugai mane pažinojo kaip kovotoją. Tapti tokiu, kokiais buvo daugelis – sportuoja dešimt metų, o po to vieną dieną pasako „Ai, aš negaliu, nes reikia dirbti, mokytis!” Taip negalėjau pasielgti.

REKLAMA

- Kada pradėjai skaičiuoti savo titulus?

- Medalių visada norėjau kuo daugiau. Rinkau, fotografavau... Manau, kad tai yra puiki motyvacija vaikams. Vaikystėje aš negalvodavau, kokį titulą iškovojau. Lietuvos čempionatas? Vilniaus miesto pirmenybės? Tiesiog rinkau medalius. Tik vėliau ateina suvokimas, kad dalyvauji Europos ar pasaulio čempionate. Tik nepamirškime, kad iškart netapau Europos ar pasaulio čempionu. Gavau nemažai karčios patirties. Dažnai pralaimėdavau. Pirmą kartą Europos čempionate dalyvavau, kai man buvo penkiolika. Išėjau ant tatamio, o prieš mane atsistojo atletas iš Gruzijos su plaukuota krūtine... Penkiolikos metų vaikas? Aš buvau tikras vaikas, o ten išeidavo jau vyrai, didžiausiais raumenimis. Nieko nesuprasdavau. Pralaimėdavau „į vienus vartus“. Armėnai, gruzinai, mongolai – visada atrodydavo kaip subrendę vyrai. O mes, vaikai, stovėdavome ir skėsčiodavoem rankomis. Taip ir sėmiausi patirties. Tik būdamas aštuoniolikos supratau, ko man reikia gyvenime – atsirado rytinės treniruotės, dirbdavau sporto salėje ir vakarais, savaitgaliais treniruotės tapo ilgesnės. Prireikė trijų metų, po kurių laimėjau pasaulio pankrationo čempiono titulą. Tais pačiais metais tapau ir pasaulio kovinio sambo čempionu. Pamenu, finale įveikiau Rusijos atstovą, kuriam titulų netrūko. Pralaiminėjau kovą 0:10... Taip jau yra, kad man nepatinka rinkti taškų metimais. Mano tikslas žengiant ant tatamio – užlaužti, užsmaugti. Pats dažniausiai nekreipiu dėmesio, kad varžovas mane numetė. Man reikia pasidavimo. Tuomet, finale, savo varžovą prigavau su smaugimu, iki kovos pabaigos likus dešimčiai sekundžių. Jis pasidavė. Rusijos rinktinė buvo šokiruota – visi susigriebė už galvos, nes kažkoks nežinomas lietuvis įveikė jų čempionų čempioną. Juk tuomet buvau pilka pelytė.

REKLAMA

Sergejus Grečicho (nuotr. asm. archyvo)

Sergejus Grečicho (nuotr. asm. archyvo)

- Niekada nebuvo kilęs noras išvažiuoti?

- Siūlymų buvo įvairiausių. Tačiau man arčiau širdies yra Vilnius. Aš čia gimiau, augau. Išvažiuoju į užsienį, pabūnu savaitę ir suprantu, kad noriu būti Vilniuje. Visada pasiilgstu namų. Čia esu savas. Užsienyje? Juokinga, bet visi nuolat spėja, kad esu lenkas. Tarsi man ant veido būtų parašyta, kad esu užsienietis ir dar etiketė prilipinta, kad esu antrarūšis. Žmonės to neparodo, bet bendravimas pasikeičia. Ir tuomet visada sau pakartoju, kad, galbūt, Lietuvoje kartais viskas būna sunkiau, bet man čia yra geriau. Čia yra mano draugai. Čia esu savas.

- Apie ką svajoji dabar? Juk vaikystėje viskas pavyko... Netyčia. Kada atsirado tikrosios svajonės?

- Svajonių buvo įvairiausių. Sunkiausia buvo, kai laimėjau pasaulio čempionatą ir uždaviau sau klausimą „O kas toliau?“ Mūsų sporto šakos olimpinėse žaidynėse nėra. Ko siekti? Todėl nukreipiau save į kovas narve, į turnyrus, kuriuose niekada nebūsi tobulas. Noriu pasiekti kuo aukštesnį meistriškumo lygį... Tiesiog gyvenu, sportuoju, dalyvauju varžybose. Sportuoju daug, tačiau to visiškai nesureikšminu, nes suprantu, jog negalima pamiršti, kad reikia ir gyventi – pirtelė, žvejyba, galų gale, ir apie šeimą jau reikia pagalvoti. Juk man jau 32-i...

- Nebijai šio skaičiaus?

- Aš pradėjau sportuoti labai anksti. Bet rezultatai atėjo žymiai vėliau. Ir viskas čia slypi psichologijoje. Ir nepamirškime, kad mes, šiauriečiai, subręstame vėliau. Mano amžius? Tai nėra pabaiga. Galbūt, tai tik pradžia. Svarbiausia, kad nebūtų rimtų traumų. Su metais tvirtėju psichologiškai, kiekvieną kartą išeidinėti į narvą man yra vis paprasčiau. Labiau susikaupiu, susikoncentuoju. Anksčiau prieš kovą bijodavau, degdavau. Apšilimas prieš kovą, kelias iki narvo man būdavo pats sudėtingiausias.

REKLAMA

- Kaip susitvarkei?

- Negalėčiau pasakyti, kad jau susitvarkiau. Kiekvieno apšilimo rūbinėje metu užduodu sau klausimą „Ką, po velnių, aš čia darau?“ Kiekvieną kartą panika mano galvoje apsilanko su šiuo klausimu. Juokinga? Man ir pačiam juokinga. Sambo? Ten nėra tokios baimės, vis su kolegomis juokaujame, kad žemiau kilimo ten nekrisi. Numes, užlauš? Na, pasiduosi. O narvas? Ten reikia save saugoti. Atsakomybė kur kas didesnė.

- Tai ar aplanko atsakymas į klausimą „Ką čia veikiu?“

- Nežinau... Nepamenu, koks atsakymas būna kiekvieną kartą. Tik žinau tą jausmą, kuris aplanko po kovos. Kai pralaimiu, drožiu saves su klausimu „Ką blogai padariau?“ Užsispiriu, kad kitą kartą į ringą išeisiu stipresnis ir geresnis. O atsakymo į klausimą „Ką čia veikiu?“ aš iki šiol, manau, nesu radęs. Galbūt, kova yra mano įprotis, virtęs gyvenimo būdu. Juk nuėjau ilgą ir sunkų kelią. Negaliu visko mesti. Įsivaizduok, einu gatve, sutinku pažįstamus, jie paklausia, kaip man sekasi, o aš atsakau „Ai, mečiau“. Kažkaip būtų kvaila.

Sergejus Grečicho (nuotr. asm. archyvo)

Sergejus Grečicho (nuotr. asm. archyvo)

- Ar kada svajojai apie UFC?

- Na, šis UFC, kurį dabar matome, nėra tas UFC, į kurį patenka patys geriausi kovotojai. Tai yra verslas. Kažkada aš jau girdėjau lemtingus žodžius „Žiūrėk, Sergejau, jeigu tu būtumei iš Vokietijos arba Anglijos, seniai jau būtumei UFC, bet Lietuva mums nėra įdomi“. Tai yra maža rinka žiūrovų atžvilgiu. Todėl ir domisi mumis mažiau. Jeigu UFC organizuoja turnyrą Vokietijoje, pamatysime vietinius kovotojus. Škotija? Pamatysime ir škotus. Bet tai nebūtinai yra geriausi šalies kovotojai. Todėl ir noras būti UFC dalimi, matant, kad tikrai ne geriausi ten kovoja, nėra labai didelis. Nes ten tik verslas. Turėjau vienerių metų kontraktą su „Bellator“, tačiau man žadėjo „Grand Prix“, o pasikeitus organizacijos vadovams viskas apsivertė aukštyn kojomis. Mane kvietė treniruotis į Ameriką, sakė, jog suorganizuos man kovą per mėnesį. Negalėjau visko mesti Lietuvoje. Man nepatiko jų siūlomos sąlygos. Europoje esu dalyvavęs visų didžiausių organizacijų turnyruose – KSW, M-1, ACB, Cage Warriors, CAGE. Čia man teko kovoti ir su dabartiniais UFC kovotojais. Patirties turiu daug... UFC? Tai būtų nauja patirtis. Jei patekčiau, būtų „Vau“, bet... Dideliu noru nedegu. Sunku pasakyti, kodėl. Ar tai yra mano svajonė? Nemanau. Ir dar nepamirkškime, kad tokios organizacijos vengia vyresnių kovotojų (juokiasi).

REKLAMA

- Šiuo metu turi kontraktą su ACB organizacija?

- Taip, ir esu patenkintas. Lygis yra labai aukštas. Čia dalyvauja pajėgūs kovotojai iš Čečėnijos, Dagestano, Rusijos bei kitų Rytų šalių. Jiems yra sunkiau prasimušti į UFC, bet jie yra užsispyrę – jei lauži jiems koją, tai privalai ją išlaužti, jei smaugi, tai iki sąmonės netekimo. Čečėnai, dagestaniečiai – jie nepasiduoda. Teko man kovoti su Čečėnijos atstovu. Nemeluosiu, girdėjau, kaip traška visi jo raiščiai, jie plyšo, o jis nepasidavinėjo. Man prireikė labai daug jėgų... Kenčia jie, nepasiduoda, nes alkani pergalių.

- Pats alkį vis dar jauti?

- Kol kas nesiskundžiu. Noras ir užsidegimas yra. Kai kurie sako, kad su amžiumi noras dingsta, nes kūnas nepailsi. O aš kol kas degu. Žinau, kad amžius yra visiškai nesvarbus, žinau, kad viskas yra įmanoma, tik reikia daug pastangų. Negalima pasiduoti. Nes jeigu pasakysi sau „Pavargau, reikia pailsėti, neturiu jėgų, man reikia atostogų“ – viskas – ir kaip žmogus, ir kaip kovotojas praktiškai esi miręs. Negalima sustoti, reikia visada judėti pirmyn. Atsisėdai? Pradėjai filosofuoti, kad reikia atsigauti, pradedi skaičiuoti, kiek pajudėjai? Viskas. Tai pabaiga. O aš dar nesiruošiu sustoti.

Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!

Nėra komentarų. Būk pirmas - komentuok!

Top Video

Dragūno ir kovotojo Misiūno konflikto vaizdo įrašas
DABAR RODOMA
Dragūno ir kovotojo Misiūno konflikto vaizdo įrašas
DABAR RODOMA
Tiesioginio eterio įrašas atskleidė vagystę: kuriozas tapo sensacija
DABAR RODOMA
Dėl gyvūno pikantiško poelgio modeliui teko raudonuoti
DABAR RODOMA
Moteris palikusi atvirus automobilio langus labai greitai to pasigailėjo
DABAR RODOMA
Darbuotojai užfiksavo poros akimirką restorane: visi internautai ėmė jų ieškoti
DABAR RODOMA
Pamačius šalia važiavusį automobilį išsitraukė kamerą: to dar nebuvo regėję
DABAR RODOMA
Keistos išvaizdos žuvis sukėlė sąmyšį: atrodo, kaip su žmogaus veidu
DABAR RODOMA
Venckienės palaikymo mitingo dalyvė: aš buvau pas Neringą kameroje
DABAR RODOMA
Šokiruojantis įrašas: policija elektra kratė vyrą, kurio rankose – vienerių metų vaikas
DABAR RODOMA
Vyras renka žmonių nagus: nepatikėsite, kam juos naudoja
REKLAMA
REKLAMA

TELEVIZIJA

TVPlay
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų