• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Mano vyresnis brolis lankė karatė treniruotes, kurios vyko mūsų mokykloje. Tiesiog vieną dieną atėjau pasižiūrėti, kaip brolis treniruojasi, - pasakojimą pradėjo tituluotą karatė kyokushin atstovė Rita Pivoriūnaitė. – Buvau pakankamai aktyvus vaikas, užsimaniau lankyti šias treniruotes“.

„Mano vyresnis brolis lankė karatė treniruotes, kurios vyko mūsų mokykloje. Tiesiog vieną dieną atėjau pasižiūrėti, kaip brolis treniruojasi, - pasakojimą pradėjo tituluotą karatė kyokushin atstovė Rita Pivoriūnaitė. – Buvau pakankamai aktyvus vaikas, užsimaniau lankyti šias treniruotes“.

REKLAMA

Mergaitė tuoj nubėgo pas trenerį ir paklausė, ar galėtų prisidėti prie grupės kitą kartą: „Sulaukiau atsakymo „Be abejo, gali“. Taip viskas ir prasidėjo“.

Daugkartinė Europos čempionė R. Pivoriūnaitė teigė visada buvusi pakankamai berniukiška mergaitė. „Man patikdavo žaisti su broliu, kieme žaisti krepšinį, spardyti kamuolį. Neturėjau nei lėlių namų, nei lėlių kolekcijos, - juokėsi karatistė. – Buvau visai kitoks vaikas, todėl karatė man labai tiko“.

Sportininkė prisipažino, kad paauglystėje buvo akimirkų, kai blaškėsi ir nežinojo, ar sportas taps jos vizitine kortele. „Manau, paauglystėje visi išgyvena tokias akimirkas, kadangi užeina noras nieko nedaryti arba padaryti būtinai ką nors kitko negu visada darai, - kalbėjo sportininkė. – Esu dėkinga savo tėvams, su kuriais padarėme sandėrį, kad bent vieną kartą per savaitę lankysiu treniruotes“.

REKLAMA
REKLAMA

Po šio sandėrio, pasak R. Pivoriūnaitės, noras viską mesti praėjo.

Antroji noro viską mesti banga užplūdo, kai nesisekė varžybose. „Man buvo penkiolika. Po nepavykusių varžybų pasakiau, kad viskas – nekovosiu, tik darysiu katas. Tada iš manęs smagiai pasijuokė. Niekas nepritarė šiai mano minčiai ir aš toliau kovojau. Kai prasidėjo rimtos varžybos, tikrai tokio noro viską mesti tikrai nebuvo“, - sakė sportininkė.

Ji pabrėžė, kad šiame sporte vertina kelis dalykus: discipliną, pagarbą vienas kitam ir žmones. „Čia yra viskas labai teisinga. Iš moteriškos pusės? Daugelis bijo mėlynių, sužeidimų... Vyriškas sportas? Nieko panašaus, - konstatavo R. Pivoriūnaitė. - Savo figūrai tikrai nekenkiame, nes treniruočių metu dirba visas kūnas. Sužeidimų galima išvengti, nes turime specialias apsaugas. Todėl, prašome, kuo daugiau bus pas mus mergaičių, tuo bus smagiau!”.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų