Tomas Delininkaitis lemiamose finalo serijos rungtynėse, kurias Jurbarkas prieš Kretingos ekipą laimėjo 89:84, buvo rezultatyviausias. Pelnė 21 tašką, atkovojo 6 kamuolius, atliko 5 rezultatyvius perdavimus bei surinko 27 naudingumo balus.
Trumpas blykstelėjimas? Tikrai ne, nes visą sezoną T. Delininkaičio vidurkiai siekė 14,3 taško, 2,1 atkovoto kamuolio, 3,3 rezultatyvaus perdavimo 12,3 naudingumo balo per rungtynes.
Skaičiai toli gražu neprimena atleto, kuris jau būtų perkopęs 40-metį. Na, o kaip šypsosi pats su tv3.lt naujienų portalu bendravęs T. Delininkaitis, į priekį jį dažnai veda žinojimas, kad tokiuose metuose, kiekvienas sezonas gali būti paskutinis. Tiesa, pasak jo, kol kūnas leidžia, tol ir noras žaisti krepšinį aukščiausiu lygiu niekur nedingsta.
„Aš pats savęs kartais klausiu, iš kur tos jėgos? Nežinau, gal genai, gal charakteris, kuris sako, kad tiesiog reikia eiti žaisti. Paprasčiausiai, niekada neverkšleni, kad kažkas blogai, kažką skauda. Eini, kovoji ir bandai išspausti, kiek gali, kol jėgos leidžia”, – tv3.lt teigė krepšinio veteranas.
Jis neslepia, kad motyvacijos netrūksta ir ateičiai. Pavyzdžiui, dar vieną sezoną išbėgti į aikštelę LKL. Žinoma, jis supranta, kad viskas priklausytų nuo turimos formos, tačiau kadangi nuolatos ją palaiko, vis dar jaučia, kad žaidėjo karjerai ištarti „sudie” galima ir vėliau.
„Manau, kad dar anksti svarstyti apie kitą sezoną, bet jeigu kalbant fiziškai, tai jaučiasi, kad kūnas vis dar leidžia žaisti. Suprantu, kad nėra jau to greičio, kaip anksčiau, bet vis dar norisi maksimaliai išnaudoti galimybes”, – pasakojo krepšininkas.
Apie tai, kaip vertina praėjusį sezoną, sporto ilgaamžiškumo paslaptis bei motyvaciją tęsti karjerą – tv3.lt interviu su T. Delininkaičiu.
Kokios nuotaikos po triumfo NKL su Jurbarko komanda? Kaip atšventėte triumfą?
Kiekvienas titulas yra nauja istorija, potyriai, džiaugsmas. Atvirai sakant, nelabai suvokiu, kas įvyko. Tik šiandien atsikėlęs suprantu, kad padarėme neįtikėtiną darbą, kadangi Jurbarko komandai tik pirmi metai NKL. Kažkas nerealaus, sunku žodžiais apibūdinti.
Ateina tokie metai, kad švęsti reikia kiekvieną titulą, tam laiko dar bus. Ir bus dėl ko, nes serija tikrai pareikalavo daug jėgų, varžovai demonstravo aukšto lygio krepšinį. Po pergalės simboliškai pašventėme rūbinėje, o pats jau neturėjau jėgų, norėjosi jau greičiau grįžti namo, atgauti jėgas (šypsosi).
NKL lygoje Jums tai yra jau antrasis titulas, o jų per visą karjerą tikrai netrūksta. Kurie titulai saldesni – pirmieji karjeroje, ar šie, kurie vis dar egzistuoja net ir perkopus 40-metį?
Visi titulai yra svarbūs. Tik, svarbiausi, ko gero, tie, kurie iškovoti su Lietuvos rinktine.
Kita vertus, kiekvienas titulas labai svarbus ir klubiniame krepšinyje. Ypač tuomet, kai karjerai jau saulėlydis ir vis galvoji, kad šie metai paskutiniai, bet vėliau dar sužaidi, nes kūnas atsistato ir dar nori lakstyti, kiek jėgos leidžia.
Nežinai, kada titulas jau bus paskutinis, tad manau, kad nereikia nė vieno titulo išskirti, o reikia mėgautis kiekvienu iš jų.
„Rizikinga erzinti diedukus”. Taip buvo mėgiama pabrėžti, kai laimėjote NKL titulą kartu su kitais veteranais M. Lukauskiu, V. Šarakausku. Ar sėkmės paslaptis slypi Jūsų visų patirtyje, ar tai, kad susižaisti sekėsi puikiai?
Tą posakį apie senukus dažnai pritaiko. Bet aš labiau pritaikyčiau mūsų komandai filmo pavadinimą „300 spartiečių”.
Kodėl? Nes visi mėgavomės krepšiniu ir atidavėme save, kiek tik galėjome. Nežiūrėdami į finansinę pusę ar kitus dalykus. Darėme tai, ką geriausiai mokame.
Visi moka žaisti krepšinį, tik skirtumas tas, kas daugiau ar mažiau atsiduoda. Na, o pas mus visi prisidėjo prie titulo. Trys ar dešimt taškų, nesvarbu, visi prisidėjo ir čia yra tik komandinė sėkmė.
Kaip pats fiziškai jaučiatės po sezono? Žvelgiant į skaičius, nepanašu, kad jėgų būtų trūkę…
Nežinau, kur yra paslaptis. Žinau tik tiek, kad reikėjo sezonui atiduoti daug jėgų. Atsistatymas nėra lengvas, kai varžybos vyksta dažnai.
Aš pats savęs kartais klausiu, iš kur tos jėgos? Nežinau, gal genai, charakteris, kuris sako, kad tiesiog reikia žaisti. Niekada neverkšleni, kad kažkas blogai. Eini, kovoji ir bandai, kol jėgos leidžia.
Apskritai, iš kur tiek motyvacijos vis dar žaisti profesionaliai, kai, pavyzdžiui, tokie buvę komandos draugai kaip Mantas Kalnietis, Paulius Jankūnas, jau kurį laiką sportbačius iškeitę į vadybinį darbą?
Pasakysiu kelis dalykus. Pirma, motyvacijos šiemet man pridėjo bičiulio M. Lukauskio prisijungimas į komandą. Norėjosi, kad karjerai einant į pabaigą jis irgi dar pasidžiaugtų titulu. Antra, tai yra darbas, kurį aš myliu ir kuris man patinka. Motyvacijos prideda dar ir tai, kad bet kuris sezonas gali būti paskutinis. Eini žaisti tai žinodamas ir stengiesi maksimaliai atsiduoti.
O pats, ar norėtumėte dar sezoną sužaisti LKL, jeigu būtų šansas?
Be abejo. Juk esu tas žmogus, kuris pastoviai palaiko formą. Tarsi degantis laužas į kurį vis įmetama malka, kad jis dar neužgestų (juokiasi). Ne kasdien, žinoma, tačiau bent jau kas antrą dieną stengiuosi pajudėti, sportuoti. Juk jeigu apleisiu treniruotes, bus sunku atsistatyti.
Kol kas labai negalvoju apie ateitį, šiai dienai noriu pailsėti, o už geros savaitės vėl sportuoti, palaikyti formą.
Manau, kad dar anksti kalbėti apie kitą sezoną, bet jeigu kalbant fiziškai, tai jaučiasi, kad kūnas vis dar leidžia žaisti. Suprantu, kad nėra jau to greičio, kaip anksčiau, bet vis dar norisi maksimaliai išnaudoti galimybes.
Panašu, kad Jurbarke buvote ne tik vienas iš žaidėjų traukęs komandą į priekį, bet ir tas, kuris dažnai dalijote patarimus. Galbūt yra planų keisti sportbačius į trenerio darbą? Juolab, kad prieš porą metų ir Palangos klube jau buvote pakviestas dirbti asistentu.
Ko gero esu vienas iš tų, kuris vis dar nori mėgautis krepšiniu (šypsosi). Na, o patirties tikrai nemažai yra, tai jeigu kažkas išklauso mano patarimus, tikrai džiugu.
Apskritai, su tokia patirtimi atėję į Jurbarką, mes, veteranai, visada patariame, jeigu tik reikia. Per daug stengiamės nelįsti, kur nereikia, bet jeigu kažkas paprašo patarti, tai nedvejodami tai padarome.
Kadangi jau esate atsikandęs visų pajėgumų šalies krepšinio lygų duonos, kaip apskritai vertinate lietuvos krepšinio sistemą? T.y. ar tikrai LKL ir NKL atotrūkis yra didelis?
Nežinau, kiek būsiu teisus, bet pasakysiu iš savo, kaip žaidėjo pusės trumpai apie šį klausimą.
Kiek teko NKL žaisti, tai kartais čia yra net sunkiau nei LKL, kadangi yra daug jaunimo, kuris nori lėkti, palaikyti energingą ritmą, bando įkąsti vyresniems žaidėjams. Labai dažnai NKL visiškai nežinai, ko tikėtis. Eini susikoncentravęs ir visada turi galvoti, kur ir ką padaryti, kad pelnyti taškus. Patikėkite, čia reikia gero fizinio pasiruošimo.
Na, o LKL žaidėjai jau žaidžia protingiau, ramiau, apgalvotai. Tad ten gali daugiau numatyti, kas įvyks.
