Klausimas „būti ar nebūti tėvui gimdyme“ ne toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ypač kai girdi vienas kitam prieštaraujančius draugų, giminaičių, gydytojų patarimus.
Kadangi pastaruoju metu gimdymas drauge su vyru savo populiarumu gerokai lenkia gimdymą be jo, pamėginkime vis dėlto išsiaiškinti, kada geriau pačiai savo brangiausiajam pasakyti: „gal geriau lik namuose“...
Argumentas UŽ: Vyras gimdyme aktyviai padeda moteriai, palaiko, padrąsina ją, pagelbsti ir masažu, ir laiku paduota vandens stikline.
TAIP, BET... Jei tu pati jauti, jog ragini vyrą dalyvauti gimdyme vien tam, kad jis įvertintų tavo kančias – verčiau nedaryk sau meškos paslaugos. Gydytojai pastebi, kad kai kada vyro dalyvavimas gimdymą tik apsunkina: moteris, norėdama parodyti, kad jai sunku, gali pernelyg sureikšminti, dramatizuoti savo pojūčius. O jau tada įsisuka užburtas ratas: suvaidinusi didesnį skausmą netrukus išties ima jausti, jog jis sustiprėjo.
Argumentas UŽ: Pastebėta, kad tėvai, regėję savo vaikų gimimą, anksčiau pajunta tėviškus jausmus, juos sieja glaudesnis ryšys su atžalomis.
TAIP, BET...
Tėčiai, kurie tikisi gimdymo metu apčiuopiamo savo pagalbos rezultato, neretai nusivilia. Šiaip ar taip, gimdymo procese jiems tenka griežti net ne antruoju, o veikiausiai trečiuoju smuiku. Yra gimdyvė ir yra procesą stebintis bei jo eigą prireikus šiek tiek kontroliuojantis gydytojas. Tėčiui tenka pagalbininko vaidmuo. Jis nusiteikęs palengvinti skausmus masažu. O kas, jei to masažo neprireiks? Arba jei moteris paprašys nuskausminimo? Jis nusiteikęs pats nukirpti kūdikiui virkštelę, bet štai gimdymas baigiasi cezario pjūviu, o tėtušis išstumiamas už operacinės durų. Gimdančiai moteriai padeda netgi žinojimas, kad mylimasis – greta. Tačiau jei ji nesugebės įtikinti veiklaus tėtuko, jog net ir toks pasyvus egzistavimas gelbsti – vėliau veikiausiai teks raminti jo savigraužos priepuolius „aš niekam tikęs“. Todėl įvertink jo charakterį ir rinkis ne tai, kas populiaru, o tai, kas geriau jūsų atveju.
Argumentas UŽ: Tapimas tėvu – tai procesas, kuris prasideda nuo kūdikio pradėjimo momento ir tęsiasi visą gyvenimą. Taigi natūralu, kad ir mažyliui gimstant turėtų dalyvauti tėtis.
TAIP, BET... Esama vyrų, kurie griežtai suskirstę darbus pagal tai, kas vyriška ir kas moteriška. Nors toks požiūris dabar nelaikomas madingu, vis dėlto jis nėra vien tik blogas. Toks vyras taps tikra mūro siena savo šeimai, jis stengsis visomis išgalėmis dėl mylimos moters ir vaikų, bet... tik vyriškose srityse. Tau niekada neteks namuose kalti vinies į sieną ar pačiai rūpintis automobilio padangų keitimu. Tačiau atėjus gimdymo terminui veikiausiai vyras kaip kirviu nukirs: tai – moteriškas reikalas, vyrui gimdykloje ne vieta.
Jei toks „mačo“ požiūris netrukdė pasirenkant šį žmogų gyvenimo partneriu – nevertėtų ir dabar daryti iš jo tragedijos. Net jei pasitelkus visas moteriškas jėgas tu jį nusitemptum į gimdyklą, veikiausiai jis ten tik droviai mindžikuotų nerasdamas sau vietos ir sukdamas akis nuo ant sienos kabančių paveikslų su krūtį žindančiais kūdikiais.
Todėl verčiau subtiliai užsimink, kokios dovanos tu tikiesi po gimdymo – jam bus daug lengviau pačiam namuose sukalti kūdikio vystymo stalą ar išrinkti tau išsvajotą papuošalą, nei mindžikuoti kur nors gimdyklos prieigose.
Argumentas UŽ: Gimdyme dalyvaujantis vyras parodo savo drąsą ir meilę moteriai.
TAIP, BET... Būkim realistai. Ką daryti, jei vyras bijo? Net ir didžiausi drąsuoliai kartais turi savų fobijų: jis gali lėkti į degantį namą gelbėti tavo kačiuko, bet nualpti išvydęs, kad įsipjovei pirštą. Ir ši baimė neturi nieko bendro su meile ar nemeile tau – ji tiesiog egzistuoja. Matyti savo moterį besikankinančią ir jaustis bejėgiu – tai išties didelis stresas. Ir nors gali ginčytis, jog gimdymas tau – taip pat stresas, turėk omeny: pagimdžiusiai, kamuojamai hormonų ir nuotaikų bangų bei įvairiausių maudulių, tau labiau prireiks stabilaus ir savimi pasitikinčio, o ne po šoko neatsigaunančio partnerio. Tad dar kartą pagalvok ir... rinkis, kas geriausia tau.
L. Mureikaitė
