„Ne ten padėjai šaukštelius! Mano marškiniai ir vėl ne taip išlyginti! Ar dar ilgai sėdėsi prie kompiuterio ir televizoriaus, - geriau grindis išplautum! Tu manęs visai nesupranti, aš dirbu dėl mūsų, o tu net grietinės į šaldytuvą padėti negali!“, - tokius ir panašius žodžius dažnas mūsų girdi kasdien.
O gal patys juos sakome? Pažįstu porų, kurių namuose – šeimos tvirtovėse – ginamasi ne nuo priešų, o nuo partnerio...burbėjimo! Vienas mano pažįstamas savo žmoną praminė „burbonu“ – ne, ne todėl, kad jaunoji ponia mėgtų šį gėrimą, tiesiog ji nuolat burba...
Sąžiningi burbekliai sako, kad burba jie ne su visais, su kai kuriais bendrauja kuo puikiausiai, be jokio „burbt“! Ir nors psichologai vieningai tvirtina, kad polinkį burbėti tam tikra prasme „paveldime“, o tiksliau, - išmokstame iš tėvų, vaikystėje klausydamiesi jų burbėjimo, dažniausiai šio neaiškaus žodžių ir emocijų kratinio priežastis – kitokia. Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas psichoterapeutas Raimundas Alekna pasakoja, kad žmonės dažnai burba dėl to, kad jiems trūksta kontakto su šalia esančiu žmogumi, ryšio, kurį taip norisi jausti.
Beje, neretai tas kitas būna tylenis ir burbėtojai mėgina žodžiais nors kaip atkreipti jų dėmesį. Jei manote, kad žmona ir vyras, priekaištaujantys dėl neišplauto puodelio, tikrai rūpinasi indų švara, - beveik garantuotai klystate! Kalbėdamas žmogus yra girdimas ne tik kitų, bet girdi ir pats save, kad jis toks yra ir kartu tarsi palaiko ryšį su partneriu, ar šeimos nariais. Kitaip tariant, burbėdami burbekliai kompensuoja nerimą likti vienam, vienatvės baimę, provokuoja nors kokį ryšį.
Burba nevisi. Kai kurie nėra to „išmokę“ tėvų šeimoje ir todėl sunkiai pakelia burbėjimą arba nesupranta, kodėl kitas taip elgiasi. Kita vertus, burba dažniausiai tie žmonės, kurie neturi pojūčio vadinamajai neverbalinei kalbai. Jie nelabai supranta kūno kalbos prasmės ir todėl jaučiasi blogai, būdami tyloje, nes jiems svarbiausia – tekstas, žodžiai. Burbesiai gali tapti viena pagrindinių konfliktų šeimoje priežasčių. Tam, šalia kurio burbama, atrodo, kad prie jo paprasčiausiai kabinėjamasi. „Kas per nesąmonė, neleisiu savęs kontroliuoti ir man nurodinėti!“, - pagalvojame ir tyla bei pykčiu atsakome į burbeklio priekaištus. Stop! Kodėl stop? Nes galiu Jums garantuoti, kad menamas kabinėjimasis iš tikrųjų, kaip sakiau, yra kontakto paieška, pasitikrinimas, ar tas žmogus mums svarbus, pripažinimo ieškojimas, bėgimas nuo tą žmogų slegiančios vienišumo būsenos.
Taigi, burbėjimas turi priežastis ir yra susijęs su žmogaus savijauta. Jei esame pailsėję, geros nuotaikos, - šeimyniškiai gali būti ramūs – burbėjimo antpuolio jie nesulauks. Tačiau pasauliui besisukant pašėlusiu greičiu, o darbo dienai neoficialiai pailgėjus iki n-iolikos valandų, pervargimas, o dėl jo ir tušti priekaištai artimiesiems – daugelio mūsų „geriausias draugas“. Sakytumėt, ot kodėl burbekliai negali imti ir atprasti burbėti? Juk logine prasme, iš burbėjimo – nieko gero.
Tačiau žmonės linkę siekti pripažinimo net tuomet, kai visuomenė jų pasirinktus būdus vertina negatyviai. Kalbėdamas apie pripažinimą turiu galvoje savęs vertinimą, - intrapsichinį reiškinį, kai žmogus įvertinęs bendravimą, situaciją, save vertina santykinai pozityviai arba negatyviai. Per burbėjimą, iš santykių su kitais, bet iš partnerio tylos mes gauname tam tikrų patvirtinimų, kokie esame. Logiškai mąstant, - ginčus ir barnius laikome nenormaliu arba nepageidautinu reiškiniu, tačiau iš psichologinio taško, - toks pripažinimas žmogui geriau, nei jokio.
Tylėdamas ir negebėdamas suprasti neverbalinės kalbos, burbeklis negaus jokio pripažinimo! O juk psichologine prasme būti pripažintam, nelygu, kur ir kaip, be galo svarbu kiekvienam mūsų. Beje, partnerio ar artimųjų tylėjimas tam tikrais atvejais provokuoja burbėjimą.
Taip atsitinka, jei kažkas artimųjų veiksmuose primena vaikystę, - tokia situacija yra tarsi paleidžiamasis mechanizmas, ir žmogus, net nesuvokdamas, intuityviai, kartoja ankstyvame amžiuje išgyventus veiksmus. Sudėtingiausia yra tai, kad šeimoje kiekvienas tą pačią situaciją supranta ir mato kitaip. Tai labai dažnai išryškėja šeimų psichoterapijoje, kur tokie žmonės neretai pirmą kartą išgirsta, ką iš tiesų galvoja ar jaučia jų partneris, ir kodėl elgiasi vienaip, ar kitaip.
Svarbu, kad mes suprastume. Pradžioje minėto pono žmona, praminta Burbonu iš tiesų burba prašydama, reikalaudama pripažinimo ir dėmesio. Ji alkana to dėmesio, todėl mato kiekvieną plaukelį ant kilimo, nešvarius puodelius indaujoje ir ją erzina, kaip vyras pliko arbatą. Gavusi dėmesio, kurio jai reikia, iš Burbono ji, bent laikinai, virstų Moterimi. Pamąstykite, kiek kartų girdėjote apie burbėjimą, jei vyras iš darbo grįžo laiku, su gėlių puokšte ir suplovė indus? Tie patys dėsniai galioja ir priešingai lyčiai.
Dar vienas svarbus aspektas - tai, kad žmonės burba, - nereiškia nieko labai blogo. Kaip ir tai, kad išoriškai santykiai idealūs, - nereiškia, kad žmonės taip jaučiasi ir viduje. Neretai depresijos išsivysto tiems, kurie turi fasadinius - puikius santykius, nes jų palaikymas labai brangiai kainuoja. Iš tiesų santykių gražumas priklauso tik nuo žmogaus požiūrio. Ir tai, kad ant tavęs burba, nereiškia nei tavo, nei burbeklio blogumo. Tai tik toks elgesio modelis.
Na, ir beveik jau pabaigai – pora receptukų burbeklių artimiesiems. Nenorite girdėti burbėjimo? Išeikite pasivaikščioti tada, kai nujaučiate artėjančią „audrą“. Tik ne demonstratyviai, tik tam, kad pralauktumėte, - burbėjimas praeina. Jei žinote, ko burbėtojas siekia burbėdamas, - duokite jam tai ir sutramdysite burbėjimą.
Kitaip tariant, jei žinote, kad vyrą erzina, kai valandą plepate telefonu – neplepėkite jam matant taip ilgai. Jei žinote, kad žmona mėgsta rasti tvarkingą virtuvę – sutvarkykite ją. Nes jei jums neįdomu, kaip jaučiasi jūsų artimieji, ir nesistengiate išvengti jų burbėjimo dėl nepadarytų dalykų, - gal iš tiesų jums pačiam norisi, kad ant jūsų burbėtų? Gal taip buvo jūsų tėvų šeimoje ir todėl nesąmoningai elgiatės taip pat? O gal tiesiog norite jaustis auka?
O dabar kalbėsiu burbekliams. Burbėjimas - jūsų „problema“, kurią atsinešėte iš tėvų šeimos. Be to, tai savęs nuvertinimas. Nenorite burbėti? Iškeiskite burbėjimą į aktyvų savęs realizavimą. Juk pripažinimą galima gauti ne tik iš sutuoktinio! Reikia suvokti, kad ne viską gali duoti partneris ir kartais mes per daug iš jų reikalaujame. Pripažinimo nepriteklių turime pasiimti mes patys, o ne kažkas mums jį atnešti ant lėkštutės su mėlynais krašteliais. Dažniausiai dėl savo pasyvumo, nesugebėjimo pasirūpinti savimi, kaltiname kitus.
Receptas vienas - aktyviai siekite gauti pripažinimą kitais būdais, - darbe, tarp draugų, užsiimdami patinkančia veikla ir t.t. Jei po darbo kasdien, visą laiką būnama tik su partneriu, dingsta saikas santykiuose. Toks „sulipimas“ kenkia, nes santykiai tampa, liaudiškai tariant, „priklūs“. Bet jei juos paįvairini savo pomėgiais, bendravimu su kitais, gal visiškai su sutuoktiniu ryšio neturinčiais žmonėmis, tada tas laikas, liekantis šeimai, įgauna visiškai kitą prasmę, keičiasi kokybiškai, tampa aktualus.
O svarbiausia, ką vertėtų atsiminti - žmonės gyvena kartu, kad gyvenimas nebūtų vien tik juodas darbas, o dar ir džiaugsmas. Daugiausiai tokio džiaugsmo patiriame betarpiškai bendraudami vienas su kitu, nesvarbu burbėdami, ar apsikabinę tyloje.
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro inf.
