Praeitoje dalyje aprašėme baimės esmę. Supratome, kad baimė yra neišvengiama kiekvieno žmogaus egzistencijos dalis, kad į baimę galima reaguoti dvejopai ir kad ji neatsiejama nuo brendimo bei vystymosi.
Šioje dalyje aprašysime pagrindines žmogaus baimės formas, kurių yra keturios. Tačiau jas pateiksime alegorija apie harmoningą visatą. Pasirodo, jog žmogus kaip mažyte planeta, besivadovaujanti tais pačiais dėsniais kaip ir mūsų Žemė.
Pagrindinės baimės formos
Be praeitame straipsnyje aptartų baimių, būta ir individualių baimių, kurios anksčiau nurodyta prasme nėra tipiškos tam tikroms ribinėms situacijoms. Todėl mes dažnai negalime suprasti kitų žmonių baimių, mat patys jų nepatiriame. Pavyzdžiui, kam nors didelę baimę gali sukelti vienatvė, o kitam žmogui – susibūrimai. Vienam užeina baimės priepuoliai, jei jis nori pereiti tiltą ar atvirą aikštelę, o kitas negali būti uždarose patalpose.
Tačiau kad ir kaip įvairuotų skirtingų žmonių baimės – o baimę mums gali sukelti iš esmės viskas, – vis dėlto įdėmiau pažvelgus nuolat kalbama apie labai konkrečių baimių variantus. Jie vadinami baimės formomis.
Visos galimos baimės susijusios su šiomis pagrindinėmis baimės formomis. Jos yra arba šių baimių ekstremalūs variantai ir iškreiptos formos, arba perstūmimai į kitus objektus. Mes esame linkę neapdorotas, neįveiktas baimes pritvirtinti prie nepavojingesnių pakaitinių objektų, kurių išsilenkti lengviau negu tikrųjų baimės sukėlėju, kurių negalime išvengti.
Pagrindinės baimės formos susijusios su mūsų dvasine savijauta pasaulyje, su mūsų būties įtampa tarp dviejų didžiųjų antinomijų, kurių neišsprendžiamą priešybę ir prieštaringumą nuolat patiriame. Šias dvi antinomijas pateiksime alegorija.
Alegorija apie harmoningą visatą
Mes gimstame pasaulyje, kuris paklūsta keturiems galingiems impulsams: mūsų Žemė tam tikru ritmu skrieja aplink Saulę, taigi sukasi apie mūsų siauresnės pasaulio sistemos centrinį šviesulį. Šį judėjimą mes vadiname revoliucija, „perversmu“. Tuo pat metu Žemė sukasi apie savo ašį, taigi atlieka rotaciją, judėjimą, vadinamą sukimusi apie save.
Taip kartu duoti du kiti priešingi arba save papildantys impulsai, kurie mūsų pasaulio sistemą ne tik laiko judančią, bet ir nukreipia ją į tam tikrą kelią: tai traukos jėga ir išcentrinė jėga. Traukos jėga tarsi sujungia mūsų pasaulį, nukreipia jį išcentriškai į vidų, vidurio link, ir yra kažkas panašaus į siurbimą, siekiantį sulaikyti ir pritraukti. Išcentrinė jėga veikia centrifugiškai, vengdama vidurio, ji veržiasi į išorę, į tolį ir yra šiek tiek panaši į išsilaisvinanti, atsiskirti norinčią srovę.
Tik šių keturių impulsų harmonija garantuoja dėsningą, gyvybingą tvarką, kurioje mes gyvename, kurią mes vadiname kosmosu. Vieno kurio nors judėjimo vyravimas arba iškritimas sutrikdytų arba sugriautų didžiąją tvarką ir sukeltų chaosą.
Nagi įsivaizduokime, kad Žemė netektų vieno iš šių pagrindinių impulsų. Pvz., ji prarastų revoliuciją, sukimąsi aplink Saulę, ir atitiktų tik rotaciją, sukimąsi apie savo ašį, ji pranoktų vienos planetos dydžio tvarką ir elgtųsi kaip Saulė, kaip centras, apie kurį turėtų suktis kitos planetos. Taigi ji nebeskrietų jai nustatytu keliu aplink Saulę, bet gyventų pagal savo dėsnius.
O jei Žemė prarastų rotaciją, sukimąsi apie save, ir tesisuktų tik aplink Saulę, ji nuo planetos pakopos nusmuktų į palydovo, Mėnulio, pakopą, nes būtų nuolat atsukusi Saulei tą pačią pusę ir visiškai priklausoma. Taigi abiem atvejais būtų pažeistos jos planetinis dėsningumas – priklausomai įsilieti ir vis dėlto nepriklausomai suktis apie save.
Toliau: jeigu Žemė neturėtų traukos jėgos, išcentriškumo, tai ji priklausytų tik nuo išcentrinės jėgos ir chaotiškai suskiltų, išklystų iš savo trajektorijos ir galbūt susidurtų su kitais dangaus kūnais. Ir galų gale, jei ji paklustų tik traukos jėgai be išcentrinės jėgos kontrimpulso, tai sukeltų visišką sąstingį ir nekintamumą arba kitos jėgos ją nukreiptų nuo kelio, o ji negalėtų joms priešpriešinti savo pačios jėgos.
Žmogus kaip visata
Dabar grįžkime prie palyginimo: jeigu tarsime, kad žmogus kaip mūsų Žemės gyventojas ir kaip mažytė mūsų Saulės sistemos dalelė taip pat yra susijusi su jos dėsningumais ir kad jis dėl to savyje turi aprašytus impulsus kaip nesąmoningas varomąsias jėgas ir kartu kaip latentinius reikalavimus, gausime labai stebinančių atitikmenų.
Mums tereikia anuos pagrindinius impulsus perkelti į žmogišką lygmenį, į psichologinę sritį, taigi klausti, kokie jų dvasinės srities atitikmenys, ir tada susidursime su minėtomis antinomijomis, tarp kurių vyksta mūsų gyvenimas, ir, kaip matysime, kartu susidursime su tomis pagrindinėmis baimės formomis, kurios yra susijusios su tomis antinomijomis ir taip gauna gilesnę prasmę.
Rotacija, sukimasis apie save, psichologiškai pagal prasmę atitiktų individuacijos reikalavimą, taigi reikalavimą tapti nepakartojama individualia būtybe, individu. Revoliucija, sukimasis aplink Saulę kaip mūsų pagrindinį dangaus šviesulį, atitiktų reikalavimą įsilieti į didesnę visumą, apriboti save autonomiją, savo pačių valią viršasmeninių ryšių naudai. Taip būtų nusakyta pirmoji antinomija, kurioje glūdi priešingi reikalavimai, kad mes turime ir tapti patys savimi, ir įsilieti į viršindividualius ryšius.
Įcentriškumą, traukos jėgą, dvasiniu lygmeniu atitiktų mūsų trukmės ir pastovumo troškimas. Ir galų gale išcentriškumą, išcentrinę jėgą, atitiktų impulsas, kuris mus nuolat gena pirmyn, skatina pokyčius ir permainas. Tad aprašėme ir kitą antinomiją: joje ir vėl glūdi priešingi reikalavimai, kad mes, viena vertus, turime siekti pastovumo, kita vertus – pokyčių.
Pagal šią kosminę analogiją mums iškelti keturi pagrindiniai reikalavimai, kuriuos atrandame savyje kaip vienas kitam prieštaraujančius ir vis dėlto kartu kaip vienas kitą papildančius siekius. Keisdami savo pavidalą, jie išvagoja visą mūsų gyvenimą ir laukia, kad mes vis naujai į juos atsakytume.
Kitoje dalyje aprašysime keturis pagrindinius reikalavimus, kuriuos savyje atranda ir turi siekti kiekvienas žmogus: išskirtinumas, įsiliejimas į minią, pastovumas bei pokyčiai.
Žilvinas Jogėla
