Sveiki gyvi skaitytojai. Taigi... Viskas prasidėjo prieš dešimtį mėnesių, vieniems tai daug, kitiems mažai, o MUMS tai tik maža ilgo gyvenimo kartu dalelė...
Pradžia, kartais net gėda prisipažinti, televizijoje, puikiai žinomoje laidoje „Telejazz“. Niekada negalėjau įsivaizduoti, kad su savo žmogumi susipažinsiu būtent taip, tačiau ką gi, parašiau, sulaukiau labai mielos žinutės, anoji mergina nebuvo linkusi veltis į bendravimą, tačiau mane nuo pat pradžių „užkabino“, pajaučiau kažkokia trauką net visai Jos nepažinodamas. Keista, bet tiesa.
Bendravom apie pusantro mėnesio sms žinutėmis, skambučiais, bijojome susitikti, mat esame iš skirtingų miestų.
Vis dėlto, atėjo metas, susitikom, atrodo viskas buvo gerai, tačiau dabar sužinau, kad iš tikrųjų aš Jai visai nepatikau, tačiau taip jau išėjo, kad kaip ir priverstinai susitikome antrą kartą, o nuo tada, Ji, manęs jau nepaleidžia, laikomės vienas į kitą įsikabinę nagais ir dantimis.
Banalu, vaikiška, neįdomu, bet iš viso to išėjo beprotiškai stiprus dalykas, vadinamas tuo žodeliu iš M... raidelės. O po antrosios rašinėlio dalies, tikrai suprasite, kaip Žvagulis padainuotų: „Kas per velns ta meilė yra...“
Visi puikiai žinome, kad filosofija ilgus metus, ilgus šimtmečius, o greičiausiai net ir tūkstantmečius nagrinėjo šį klausimą, kada žmogus gali jaustis laimingu.
Iškelta daugybė teorijų, sužinota daugybė nuomonių, apklausta daug žmonių, bandyta sužinoti, kas gi vis dėlto yra laimė, ką žmogus tada jaučia? Dabar bus neobjektyvi, mano nuomone.
Mielieji žmonės, ar nemanote, kad viskas slypi šalia plakančioje širdutėje, tuose švelniuose ir begalo brangiuose prisilietimuose, kurie sukelia virpuliukus kūne, tame lūpų sąlytyje, kuris vadinamas bučiniu? Tame pasitikėjime, kurį kelia vien buvimas kartu, tiesiog buvimas šalia? Tose gražiose svajonėse, o kas svarbiausia bendrose dviejų žmonių svajonėse? Bendrose vertybėse bei siekiuose? Tuose tyruose jausmuose, kurie vadinami MEILE?..
Ar gali to užtekti? Ar daug žmonių per visą savo gyvenimą turi laimę tai patirti? Ar tikrai realu, kad jaustum drugelius pilve vien pagalvojęs apie tą vienintelę plakančią širdelę, nesvarbu ar ji vos už kelių centimetrų nuo tavęs, ar už 100 kilometrų, ar galų gale visai kitame pasaulio gale?...
Ar žmogus gali būti laimingas vien pamatęs tą pačią brangiausią pasaulio šypseną? Mano nuomone, tik to mums ir tereikia.
Tik tai gali padaryti žmogų laimingą, būtent todėl aš jaučiuosi beprotiškai laimingas, nes turiu tai, ko daugelis per visą savo gyvenimą nesulaukia ir nepatiria... Vieno protingo ir išmintingo žmogaus žodziai: „Laikykis to jausmo įsikibęs, nieku gyvu neleisk jam pabėgti, jis aplanko rečiau nei vieną kartą gyvenime!“
Tai toks tad trumpas rašinėlis, skirtas vienam žmogui iš visos širdies...
Laurynas
Daugiau apie konkursą sužinokite čia! Jis tęsiasi!
