Neužtenka pinigų iki atlyginimo? O taip norisi nusipirkti klasišką rankinę, kuri kaip tik pardavinėjama su nuolaida! O nueiti pasiklausyti „Mango“ (gyvai!)? Skolos, skolos... Pagaliau jos baisios ne pačios savaime (pasiskolinai ir atidavei!), o tuo, kad gali tave įstumti į finansinę ar net psichologinę duobę.
Alma B. rašo: „Turiu draugę Ingą. Patiko mano draugei kilimas (seniai svajojo apie tokius raštus) – paskolinau jai pinigų, ji ir nusipirko. O kitą dieną užėjo į drabužių parduotuvę, o ten kostiumėlis, tiesiog kaip ant jos nulietas, kai užsivilko, visai kitu žmogumi tapo. Iškart paskambino kitai draugei, išprašė stambią sumą. Po savaitės – brolis iš Klaipėdos atvažiavo su šeima. Reikia priimti kaip dera, pasigirti, kaip ji gyvena sostinėje. O vėliau šaldytuvas sugedo, dar iš prieštvaninių laikų. Ir ačiū Dievui, seniai laikas į šiukšlyną, pasiskolino iš kaimyno verslininko naujam“.
Nesiskolink vienu metu iš daugelio! Tai pavojinga gyvybei. Mes nejuokaujam. Inga sugebėjo per keletą mėnesių prisiskolinti iš įvairių žmonių iki penkių tūkstančių litų.
Ingos atlyginimas neblogas Lietuvos masteliu – apie 2500 litų (tas ją ir ramino). Bet jei atsižvelgtume į tai, kas lieka iš atlyginimo kiekvieną mėnesį, Ingai reiktų skolas atidavinėti ilgus metus (o ji įsipareigojo skolas grąžinti per artimiausius mėnesius). Iš kaimyno verslininko jau buvo rimtų grasinimų (Inga triskart atidėjo skolos grąžinimą).
Įsidėmėk: nesiskolink daugiau kaip iš vieno ar dviejų žmonių tuo pačiu metu. Jei skoliniesi iš penkių ar dešimties – skelbk pavojaus signalą! Tu ritiesi į bedugnę.
Ir dar: skolinkis, jei žinai, kad gali atiduoti. Jei jau teko gyventi skolon, pasirink, kokį savo įvaizdį nori susikurti. Jokie pinigai nėra verti tavo reputacijos. Pinigai ištirpsta, o reputacija lieka ir jos dėka visuomet gali pasikliauti kitais. Jei pasiskolinai iš bendradarbės tris šimtus litų savaitei, tai ir atiduok po savaitės. Ir ne šimtą penkiasdešimt, o tris. Blogiausiu atveju, perspėk iš anksto žmogų, kad negalėsi laiku atiduoti arba atiduosi tik dalį sumos (juk jis pasąmonėje, pasikliaudamas tavo padorumu, laukia savo pinigų sutartu laiku!). Niekas tau ateityje neskolins pinigų žinodamas, kad neatsakai už savo žodžius.
Pagaliau brangiems pirkiniams yra bankai. Kodėl, tiesą sakant, skoliniesi? Kad išgyventum iki kito atlyginimo? Ar kad nusipirktum brangų treniruoklį, be kurio neįsivaizduoji savo gyvenimo?
Įprotis visada skolintis iš pažįstamų ir giminių – labai patogus. Nereikia galvoti apie procentus. Giminaitis visada (o gal ne?) palauks... Tačiau jei kalbama apie dideles sumas, labai rizikuoji savo nepriklausomybe, nes tarsi patenki į psichologinę tau artimų žmonių vergiją, suteiki jiems pagrindą kažkaip kontroliuoti savo gyvenimą, aprūpinamą jų pinigais. Jei vieną dieną dėl ko nors iškils nesutarimų, tau nebus lengva štai taip paprastai pasakyti: „Tai ne jūsų reikalas, pati žinau, kaip man elgtis!“ Klasikinis tėvo, motinos, o gal ir vyresnio brolio atsakymas: „Gyvensi iš savų pinigų, tada ir elkis kaip nori!“
Tegul tavęs negąsdina biurokratiniai formalumai ir banko procentai. Pamėgink bent kartą įsigyti brangų (ir iš tiesų tau reikalingą) daiktą išsimokėtinai ir pamatysi, kad „prarastas“ laikas ir procentai anaiptol neprarasti. Tai tavo mokestis už jausmą, kad esi suaugusi, už savarankiškumą, už nepakartojamą laisvės pojūtį.
