Įsitikinimas, kad gabumai yra įgimti ir išlieka nepakitę visą gyvenimą, tėra mitas. Kai kurių žmonių nepaprastas talentas ir produktyvumas atsiskleidžia labai anksti ir pasireiškia visą jų gyvenimą, tačiau kartais žmogaus gabumai ir talentas lieka nepastebėti ilgą laiką ir atsiskleidžia tik jam suaugus, o pasitaiko, kad vaikas, išsiskyręs iš kitų nepaprastais sugebėjimais, užaugęs niekuo neišsiskiria. Kartais gabūs vaikai lieka nepastebėti vien todėl, kad artimi žmonės nelaiko jų ypatingų gebėjimų vertingais.
Gabumai arba sugebėjimai – tai individualios psichologinės žmogaus savybės, lemiančios jo fizinės ir protinės veiklos sėkmę. Tai gebėjimas įsisąmoninti pojūčiais gaunamą informaciją, ją apmąstyti, mintis reikšti žodžiais, taikyti kasdieninėje veikloje.Gabumų skirstymas labai įvairus: loginiai-matematiniai, kalbiniai-komunikaciniai, atminties galios, gebėjimas analizuoti ir kiti. Kiekvieno žmogaus gabumų išraiškos laipsnis yra skirtingas. Kaip skiriamės savo išvaizda, asmeninėmis savybėmis, taip skiriamės ir gabumais.
Kad gabumai yra įgimti, sutaria visi mokslininkai, tiriantys žmonių gabumų potencialą, nesutariama tik dėl procentinės išraiškos: skaičius svyruoja nuo 50 iki 80 procentų. Be paveldimumo, gabumų raidai įtakos turi besivystančio kūdikio sąlygos gimdoje, gimus – aplinkos veiksniai, augant – tai ir mityba, socialinė aplinka, patiriami emociniai išgyvenimai, mokymosi sąlygos.
Ypatingai gabūs vaikai dažnai išsiskiria iš bendraamžių greitesne raida. Mokslininkų teigimu, itin gabiu vaiku galima laikyti tą vaiką, kurio pažintinė raida maždaug dvejais metais lenkia bendraamžių pažintinius gebėjimus. Itin gabūs vaikai gali ilgą laiką būti sutelkę dėmesį į vieną veiklą, yra smalsūs, išsamiai klausinėja apie įvairius reiškinius, greitai įsimena ir ilgai išlaiko informaciją, atpažįsta situacijas, kuriose gali ją pritaikyti. Tokie vaikai nori ne pagal amžių ir jėgas spręsti problemas, jautriai reaguoja svarstant teisingumo, moralės klausimus.
Kaip atpažinti ypatingus vaiko gabumus ir į ką vertėtų atkreipti dėmesį tėvams, auginantiems itin gabų vaiką? Ieškodama atsakymų į šiuos klausimus, kalbėjausi su psichologijos daktaro disertaciją šia tema rašančia Vytauto Didžiojo universiteto psichologijos doktorante, VšĮ VDU „Rasos“ gimnazijos psichologe Jurga Misiūniene.
Kas yra ypatingi gabumai? Gal yra nustatyta riba tarp gabaus ir itin gabaus vaiko?
Mokslininkai vieningai nesutaria, ką reikėtų vadinti gabumais: vieni jais vadina tik intelektinius gebėjimus, kiti į šią sąvoką įtraukia ir neintelektinius gebėjimus, pavyzdžiui, kūrybiškumą. Vieningai sutariama dėl to, kad tie gebėjimai arba žmogaus potencialas yra dideli ir gali pasireikšti vienoje ar keliose srityse tam tikromis aplinkybėmis. Gabumas gali būti įvairaus laipsnio. Mokslininkai gabumą laipsniuoja remdamiesi intelekto lygiu. Anot psichologo M. U. Grosso, gabumai gali būti penkių lygių. Gabiuosius vaikus galima skirstyti į turinčius pamatinį gabumą (115 Kaip tėvams suprasti ir atpažinti itin gabų ar itin talentingą vaiką?
Atpažinti gabų ar talentingą vaiką galima veikloje. Tad pirmiausia reikia sudaryti sąlygas vaikui užsiimti įvairia veikla, kurioje galėtų atsiskleisti jo gabumai. Jei tėvai pastebi, kad vaikui įdomi ir gerai sekasi viena ar kita veikla, jie turėtų sudaryti sąlygas vaikui gilintis į ją (pavyzdžiui, lankyti būrelius). Jei vaikas iš tiesų gabus, jis sparčiau pasieks rezultatų už bendraamžius ir/arba pasieks geresnių rezultatų. Žinoma, norėdami suprasti, ar vaikas iš tiesų yra gabus, tėvai gali kreiptis į specialistus. Talentingą menui ar sportui vaiką geriausiai atpažins tos veiklos pedagogai – patikrins klausą, balso duomenis ar lankstumą. Gabų akademinei veiklai vaiką atpažinti gali padėti specialiai pasiruošę psichologai, jie paprašys vaiko atlikti Lietuvos vaikams pritaikytus intelekto testus. Kuo skiriasi itin gabus ir itin talentingas vaikas?
Sąvokos „gabus“ ir „talentingas“ dažnai vartojamos kaip sinonimai, tačiau galima pastebėti, kad Lietuvoje dažniau itin gabiais vadina vaikus, kurie turi išskirtinių gabumų mokslui (akademinė sritis), o itin talentingais – tuos, kurie gabūs menui ar sportui. Tačiau psichologas F. Gagne‘as teigia, kad nenaudinga šias dvi sąvokas vartoti kaip sinonimus, ir siūlo gabiais vadinti vaikus, kurie turi išskirtinį potencialą pasiekti puikių rezultatų (būti tarp 10 % geriausių savo bendraamžių) vienoje ar keliose srityse (nesvarbu, ar tai sportas, ar tai menas, mokslai), o talentingais tuos, kurie jau yra pasiekę išskirtinių rezultatų vienoje ar keliose srityse. Kokius auklėjimo žingsnius rekomenduotumėte tėvams, auginantiems itin gabius ar itin talentingus vaikus, kad jų gabumai ar talentas augtų?
Gabumas – tai potencialas. Ar potencialas bus realizuotas, lemia daug veiksnių. Pirmiausia – tai vaiko asmeninės savybės (veržlumas, smalsumas, valia), mokymosi motyvacija. Svarbų vaidmenį čia suvaidina tėvai: jie gali padėti vaikui, kad gabumai virstų pasiekimais. Tėvai turėtų domėtis tuo, ką veikia vaikas ir kaip jam sekasi. Nes, kaip jau ir minėjau, gabumai atsiskleidžia veikloje. Jei vaikas matys, kad jis yra vertinamas už savo gabumus ar talentą, bus labiau motyvuotas siekti rezultatų ir daugiau pasieks.
Ką reiškia palaikyti vaiką? Tai domėtis, teigiamai įvertinti, suteikti jam laiko ir erdvės lavinimuisi. Svarbu vertinti ne tik laimėjimus, bet ir jų siekimą. Tačiau yra vienas pavojus – vaiko lavinimasis negali tapti vienintele jo veikla. Kartais turintys gabius vaikus tėvai taip susikoncentruoja į vaiko gabumų lavinimą, kad nepalieka laiko jokiai kitokiai veiklai. Būna, kad muzikai gabus vaikas lanko muzikos mokyklą, grįžęs iš jos dar kelias valandas treniruojasi ir nebeturi laiko mokytis kitų dalykų ar pabendrauti su draugais. Dažnai galima išgirsti sakant, kad gabūs vaikai neturi draugų, yra vieniši ir nemoka bendrauti. Tokios situacijos priežastis yra ne patys gabumai, o tai, kad šie vaikai tiesiog neturi kada susipažinti ir mokytis bendrauti, neturi kada domėtis kažkuo, kas nėra jų gabumų sritis.
Ugdant gabų vaiką, tėvams labai svarbu nepamiršti, kad jų vaikas gabus tik vienam, ne keliems dalykams. Visur kitur jis yra toks pats, kaip ir kiti vaikai. Todėl gabų mokslams vaiką reikia skatinti rasti laiko su kitais vaikais pažaisti kieme futbolą, o gabų sportui – paskaityti knygą. Kaip ir visus vaikus, itin gabiuosius reikia mokyti bendrauti, pažinti savo ne tik stipriąsias, bet ir silpnąsias vietas, mokytis jas priimti. Trumpiau tariant, lavinant gabumus, būtina nepamiršti lavinti vaiko asmenybės ir socialinių įgūdžių. Vis trys gabūs ir skirtingi
Daugelis tėvų nori, kad vaikai mokytųsi gerai. Gabių vaikų tėvai gali būti iškėlę aukštą kartelę ir sutelkę visą dėmesį į vaikų mokymosi rezultatus. Kaip ugdyti vaikų gabumus ir kartu suteikti erdvės vaiko individualumui, jo paties norams ir sprendimams? Juk karštligiškai siekiant rezultatų gali nukentėti pats procesas.
Kalbėdamasi su trijų vaikų tėvu Sauliumi Obolevičiumi gėrėjausi žmogišku santūrumu ir ramumu. Pasakoti apie „savaime suprantamus“ dalykus jam buvo keista, tad reikėjo paplušėti norint išgauti trejeto atestatų su pagyrimu vertės auklėjimo receptą.
Užauginote tris vaikus ir visi jie mokyklą baigė su pagyrimu. Tokiais vaikų mokymosi rezultatais gali didžiuotis reta šeima Lietuvoje. Pasidalinkite patirtimi, kokių atradimų padarėte auklėdami savo atžalas.
Manau, kad tie vaikai yra normalūs, kaip ir visi kiti vaikai. Jų gabumų aš ir žmona niekada nesureikšminome. Tiesiog namuose buvo laikomasi drausmės: kai vaikai buvo pradinukai, nuosekliai pratinome juos atsakingai atlikti namų darbus, kol tai tapo kasdienine pareiga. Vėliau vaikai ruošė juos patys, tačiau visada galėjo kreiptis į mus, jei ko nesuprato. Stengėmės, kad vaikai jaustųsi atsakingi už savo mokymąsi. Gerai mokytis buvo normalu, kaip ir kiti kasdieniai dalykai. Kokie auklėjimo receptai pasitvirtino ir juos taikėte augant antrajai dukrai, jauniausiam sūnui?
Labiausiai pasitvirtino tai, kad abu su žmona stengėmės būti vieningi auklėjant vaikus. Kai aš drausmindavau vaiką, žmona nedemonstruodavo jam užuojautos, man pritardavo. Lygiai taip pat, kai žmona aiškindavo, kokio elgesio tikisi, aš tylėdavau arba pritardavau jai.
Vyriausia duktė charakteriu panaši į jauniausią sūnų. Jie skuba gyventi, suklupę greitai keliasi ir vėl skuba, lekia...
Vidurinioji duktė truputį atsargesnė, ilgiau svarsto priimdama sprendimus. Tad auklėjimo pamokas galėjome panaudoti tik vieną kartą, augant sūnui. Nors visi vaikai buvo užimti po pamokų, vyresnioji dukra ir sūnus savarankiškai rinkosi būrelius. Kai vyresniąją dukrą nuvedžiau į stalo tenisą, jį palankė tik kelis mėnesius ir daugiau nėjo. Įkalbėti lankyti šį sportą buvo beviltiška. Po kurio laiko pasirinko tautinius šokius ir šoka iki šiol. Sūnus taip pat savarankiškai rinkosi veiklą, šiuo atžvilgiu tėvų patarimams buvo kategoriškas. Viduriniąją antroje klasėje nuvedžiau į stalo tenisą, jį žaidžia ir šiandien, šioje sporto šakoje turi pasiekimų Lietuvos mastu.
Mums su žmona buvo svarbu, kad vaikai ne dykaduoniautų, o tobulėtų. Užklasinei veiklai didelių reikalavimų nekėlėme, nors mums buvo svarbu, kiek ir kuo jie yra užimti.
Jūsų vaikai puikiai mokėsi nuo pradinės mokyklos. Ar jie jautėsi gabesni, pasiekę geresnių rezultatų nei jų bendraamžiai?
Vyresnioji dukra mokykloje turėjo labai daug draugų. Ji mėgo organizuoti renginius, pramogas, savo kūrybiškais sumanymais į veiklą įtraukdavo ir kitus vaikus. Viską darė su malonumu, kartais iki gilios nakties. Mes su žmona kartais turėdavome ją pristabdyti, nes reikėjo ir poilsio, ir bent minimalios dienotvarkės. Sėkme ji nuoširdžiai džiaugėsi, savęs nelygindama su kitais.
Vidurinioji dukra yra ramaus charakterio, todėl niekada nesididžiavo savo pasiekimais. Viskas, kas įvykdavo, jai buvo norma. Kartais neįvykdžiusi „maksimumo“ jausdavo nepasitenkinimą. Pavyzdžiui, kai mokėsi medicinos, vieną pusmetį vidurkis buvo 9,8. Ir jai tai nepatiko.
Jaunėlis dažnai dalyvavo organizuojant klasės veiklą. Kartais norėdavo nusišalinti, tačiau draugai jį įtraukdavo dėl gerų idėjų. Tiesiog klausdavo, ką ir kaip daryti. Sūnus kartais pastebėdavo, kad kai kurie klasės draugai neišnaudoja savo galimybių, tačiau kad jis yra geresnis už kitus, neteko girdėti. Visi vaikai orientavosi į savo pasiekimus, savęs su kitais niekada nelygino. Mes to nedarėm, tai ir vaikai sekė mūsų pavyzdžiu. Kokios asmeninės savybės vaikams padėjo pasiekti puikių rezultatų?
Kiekvieno vaiko – skirtingos. Vyriausiosios – kūrybingumas, entuziazmas, organizuotumas, pozityvus požiūris į įvairią veiklą, optimizmas. Viduriniosios – santūrumas, ramumas, atsargumas, darbštumas, kruopštumas. Sūnaus – atkaklumas, kartais – užsispyrimas, pareigingumas, draugiškumas. Visi vaikai yra atsakingi, savarankiški, reiklūs sau, mėgiami bendraamžių. Kokiais vaikų pasiekimais džiaugiatės dabar, kai jie jau užaugę?
Vyriausioji šiuo metu gyvena Amerikoje, dirba vadybinį darbą, šoka profesionaliame kolektyve, dažnai yra kviečiama šokti spektakliuose. Vidurinioji yra akušerė-ginekologė, skaito pranešimus tarptautinėse konferencijose, rašo straipsnius. Sūnus mokosi architektūros, yra pirmo kurso studentas. Ar patarėte vaikams, kai jie rinkosi profesijas?
Visi vaikai savo gyvenimo kelią rinkosi patys. Nors medicinos studijos buvo viduriniosios dukters pasirinkimas, ji įgyvendino mano ir senelės svajonę. P. S. Po po pokalbio apie gabius vaikus su psichologe Jurga Misiūniene susimąsčiau apie tai, kad auklėjime tiek stygius, tiek perteklius turi neigiamą poveikį. Norėdami ugdyti vaiko sugebėjimus, tėvai turi nuolat būti budrūs: pastebėti ženklus, bylojančius apie vaiko įtampą ir nuovargį arba išsiblaškymą ir tingumą. Labai svarbu, kad itin gabus vaikas gebėtų gyventi ir kurti savo gyvenimą. Panašu, jog būtent to siekė ir mano kalbintas tėtis Saulius Obolevičius su žmona, augindami tris gabius vaikus.
