Vienuolika Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai priklausančių parlamentarų neseniai pareiškė: „Mums, Seimo nariams, nerimą sukėlė Izraelio prezidento mintis, kad Stalino brutalumas buvo reikalingas.“
Teisėjas svarsto
Išties, interviu Shimonas Peresas, Izraelio vadovas, sakė: „Tiek Stalinas, tiek Hitleris kaip diktatoriai panašūs, tačiau jų ideologijos skirtingos. Nederėtų pamiršti dalykų, kurie buvo tik Vokietijoje.
Rusijoje buvo koncentracijos stovyklos, tačiau dujų kamerų nebuvo. Per ilgus dešimtmečius žydai Rusijos gyvenime atliko nemenkų darbų ir buvo priversti asimiliuotis, tapti komunistais. (...)
Vis dėlto vieną dalyką Stalino naudai galėčiau pasakyti – jis nugalėjo Hitlerį, o Rusijos vaidmuo laimint Antrąjį pasaulinį karą buvo didžiulis.
Rusai už šį karą sumokėjo siaubingą kainą ir galbūt tokiomis aplinkybėmis Stalino brutalumas buvo reikalingas. Todėl neskubėčiau jo teisti.“
„Šaudžiau nevikriai...“
Įvairios tautos nevienodai nukentėjo nuo nacizmo ir stalinizmo, todėl tuos dalykus vertina skirtingai. Nieko keista, kad Izraelio prezidentui, Nobelio taikos premijos laureatui, Hitlerio ir Stalino padaryti nusikaltimai nėra lygūs.
1941-ųjų birželio sukilimo Kaune liudininko rašytojo Antano Škėmos personažas lietuvis prisipažįsta: ,,Šaudžiau nevikriai, bet su pakankamu civiliokui entuziazmu.“ Ar sunku atspėti, į ką šaudė literatūrinis herojus? Aišku, į Raudonosios armijos karius, ne į vokiečius.
Būtų keista, jeigu tomis aplinkybėmis į raudonarmiečius būtų šaudęs koks nors žydas. Jeigu žydai būtų žinoję, kas jų laukia nacių okupuotoje Lietuvoje ir dar turėję galimybę pasitraukti, visi kaip vienas būtų bėgę su Raudonąja armija.
Gerasis Stalinas prie Lamanšo
Manau, kad politikas turėtų pasverti savo žodžius. Tegul Lietuvos užsienio reikalų ministerija išsiaiškina, kokia yra oficiali Izraelio pozicija stalinizmo klausimu. Įdomu, kaip savo mintis pakomentuos pats Izraelio prezidentas, jeigu komentuos.
Kadangi popierius ir eteris daug ką ištveria, savo trigrašį įterpsiu ir aš. Galbūt tie Raudonosios armijos kariai, kuriuos apšaudė A. Škėmos herojus, po kelių dienų su visu daliniu pasidavė į nelaisvę vokiečiams. Sovietų liaudis taip mylėjo Staliną, kad balsavo už jį pakeltomis abiem rankomis – per pirmąjį karo pusmetį vokiečiams pasidavė arti keturių milijonų raudonarmiečių. Tai buvo atsakas į represijas, kolektyvizaciją, badmirį ir kitas komunizmo baisybes.
O jeigu stalininis režimas būtų buvęs ne toks žiaurus? Įsivaizduokime, kad tie keturi milijonai sovietų karių nesiveržia į nelaisvę, bet iš paskutiniųjų gina stalinizmą, kaip po kelerių metų vokiečiai gynė nacizmą prie Berlyno? Gal Stalinas būtų sutriuškinęs Hitlerį dar 1942-aisiais ir netrukus raudonarmiečiai būtų plovę batus Lamanšo sąsiauryje? Ir plautų iki šiol?
Prancūzijos, Vokietijos, Danijos ir kt. sovietų socialistinės respublikos – nyki istorinė utopija. Gal iki to nedaug trūko – tik didesnės sovietų liaudies meilės Stalinui pirmaisiais karo mėnesiais? Bet meilės nebuvo dėl režimo brutalumo, apie kurį ir kalbėjo Sh. Peresas.
***
Susijęs tekstas: Sovietų pasveikinimas: „Heil Hitler!“ abiem rankomis
