Šviesiais tarybiniais laikais, kai visi dirbo Lietuvai, kai visiems be jokių klausimų ir atsakymų viskas buvo aišku, Juozas Erlickas, tuomet dar ne klasikas, vis klausė: kodėl? Klausimas atrodė labai juokingas, o pats Erlickas - tikras humoristas.
Nuo tų laikų daug vandens nutekėjo. Ne tik humoristai, bet ir lietuviai, matyt, aklai Vakarais sekdami, buvo pradėję savam krašte klausti ir atsakymų ieškoti. Tačiau, regis, tik trumpam. Laiku valdžios sugėdinti bei patyrę, kad nuo klausimų gyvenimas nešviesėja, mieli Lietuvos žmonės pastaruoju metu teiraujasi vis droviau ir tyliau. O viešų klausimų, jei į Vakarus lygiuotumės, šiandien būtų daug.
Štai Joninių proga Lietuvos prezidentas pasiūlė teisėją Joną Prapiestį laikinai paskirti Aukščiausiojo Teismo pirmininku. Civilizuotoje Europos šalyje iškart būtų klausiama: kodėl būtent jį? Ar todėl, kad dar pavasarį pas premjerą Gediminą Kirkilą susibėgę Artūras Zuokas, Česlovas Juršėnas, Artūras Paulauskas, Aldona Staponkienė už prezidentą nusprendė pakeisti „nesukalbamą“ Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių „savu žmogumi“ J.Prapiesčiu?
Kodėl tai daroma tuo metu, kai dešimtmetį teisėsaugos tirtos koncerno EBSW bylos pagaliau pasiekė teismą? Kodėl J.Prapiestį buvę Demokratinės darbo partijos lyderiai, buvę prokurorai bei dabartiniai „Dujotekanos“ ir „Rubikono“ draugai laiko savu, artimu žmogumi?
Gal į šiuos klausimus šalies prezidentui padėtų atsakyti tie 16 tūkstančių lietuvių, kurie LDDP valdymo metais dėl EBSW koncerno veiklos prarado savo indėlius, ar tie dešimtys tūkstančių darbininkų, kurie neteko darbo EBSW koncernui sužlugdžius 162 iki tol sėkmingai veikusias įmones? Gal jie galėtų priminti prezidentui, kad žmogus, kurį jis siūlo skirti pačiu aukščiausiu teisminės valdžios pareigūnu, 1992-1996 metais dirbo LDDP Vyriausybėje teisingumo ministru - taigi peržiūrėdavo Vyriausybės priimamus teisės aktus ir už juos balsuodavo? Taip, J.Prapiestis buvo solidarus narys Vyriausybės, kuri savo sprendimais leido EBSW koncernui perimti per pusantro šimto geriausių Lietuvos įmonių bei Valstybinį komercinį banką, kuris dosniai dalijo šiam koncernui paskolas su valstybės garantija. Taip, jis dirbo toje Vyriausybėje, iš kurios ne vienas padorus žmogus pasitraukė.
Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti duomenimis, valstybė ir piliečiai dėl LDDP valdžios globotos verslo grupuotės veiksmų neteko 2 mlrd. 300 mln. litų. Gal ekonomistas Raimondas Kuodis pasakytų, kad dėl dabartinės valdžios ir „NDX energijos“ sutartinių darbų Lietuva prarado ne ką mažiau? Tačiau ar tai turėtų guosti prezidentą ir nuo EBSW koncerno nukentėjusius Lietuvos žmones? Šie, beje, galėtų priminti šalies vadovui, kad būtent teisingumo ministras J.Prapiestis 1995 metais atrinkinėjo teisėjus ir faktiškai formavo aukštesnės grandies Lietuvos teismus, kuriuose daug metų klimpo EBSW koncerno ir kitos dabartiniams socialdemokratams rūpėjusios bei rūpinčios bylos. Jie pagrįstai galėtų pridurti, jog, J.Prapiestį paskyrus Aukščiausiojo Teismo vadovu, jam būtų patikėti ir šį teismą pasieksiantys EBSW reikalai.
Taigi - kodėl? Kodėl Lietuvos prezidentas, puikiai žinodamas, kaip reikliai kandidatai į Aukščiausiojo Teismo pirmininkus atrenkami Vakaruose, kaip atidžiai ten žiūrima, kad ant kandidato nekristų nė mažiausias įtarumo ar abejonės šešėlis, šitaip atsainiai elgiasi tėvynėje? Kodėl valstybės vadovas stoja ne teisingumo pasigendančių Lietuvos žmonių, bet EBSW, „Dujotekanos“ ir „Rubikono“ draugų pusėn?
Kodėl kadaise Valdo Adamkaus į Vakarus vesta Lietuva nūnai taip graudžiai svyra J.Erlicko jaunystės laikų link?
Darius Kuolys
