Virginija GRIGALIŪNIENĖ
"Jei ant ežeriuko ar kito vandens telkinio pasirodė žvejai - jis turėtų greitai apsitraukti ledu," - tokias juodą humorą primenančias prognozes dažnai paporina poledinės žūklės mėgėjai. Anot jų, tikras žvejys nė kiek nebijo atsidurti lediniame vandenyje, o, "užuodęs kliovą", įstengia išsilaikyti vandens paviršiuje net ir tupėdamas ant plastmasinio maišelio...
Juokai juokais, tačiau niekam ne paslaptis, jog prisiekę žvejai numoja ranka į didžiausius pavojus. Jų negąsdina ir šiurpi statistika, jog kasmet iš poledinės žūklės namo nesugrįžta bent kelios dešimtys nelaimingųjų. Ypač pavojingas - pirmasis ledas, ežerus ir upes užtraukiantis po pirmųjų didesnių šalčių. Tuomet, jei tikėsime žvejais, kimba ypač gerai (o kada, sakykite, žvejams nekibo?), tad nepasinaudoti tokia proga būtų tiesiog nusikaltimas...
Laimikis - niekis. Svarbiausia - atsipūsti...
Vilnietį Juozą suradome ant Didžiulio ežero (Trakų rajonas) ledo. Tądien, lyg tyčia, spaudė šaltukas, tad poledinės žūklės mėgėjų gretos buvo stipriai išretėjusios. Prisipažinęs, jog su meškere nesiskiria nuo vaikystės, ponas Juozas patikino, jog į žvejybą išsiruošia kiekvieną savaitę.
- Šiandien turiu išeiginę, tai ir atbildėjau, - šypsodamasis pasakojo Lazdynų mikrorajone gyvenantis inteligentiškos išvaizdos vilnietis. - Ko tikiuosi? Norėtųsi daug ko: ir pūgžlių, ir plakių, ir lydekų...
Nors tądien Juozas ant ledo jau buvo praleidęs ne vieną valandžiukę (iš pradžių išgręžė eketę vienoje ežero pusėje, paskui - kitoje), jo krepšyje spurdančių sugautų žuvelių taip ir nepamatėme. A, girdi, vis pasitaikydavo smulkmė - tokios nė katinas neėstų - tekdavę mesti atgal į vandenį... Va, jei užkibtų didesnė žuvelė, Juozas laimikį mielai parvežtų žmonai.
Pasak Juozo, sugautos žuvelės išties labai paglosto savimeilę, tačiau neretai pasitaiko, kai, sukorus keliasdešimt kilometrų į priekį ir atgal, tenka sugrįžti tuščiomis. Pakeliui į namus Juozas į maisto prekių parduotuvės žuvies skyrių neužsuka ir žmonos neapgaudinėja. Vis tiek viskas greitai išaiškėtų... Mat "parduotuvinės" žuvys, anot Juozo, turi ir specifinį kvapą, ir specifinį skonį.
Anot pono Juozo, žvejyba - brangus, nuostolius nešantis malonumas. Nemažai kainuoja ir kuras kelionei, ir kokybiškos žvejybos priemonės, kurias didesnės žuvys neretai nusitempia į dugną; brangi speciali apranga, apavas; reikia pirkti ir masalą... Tačiau visi nuostoliai, Juozo žodžiais, nublanksta prieš neapsakomai malonius pojūčius po žvejybos sugrįžus į namus... Toks, girdi, jautiesi atsigavęs, tiek vidinių jėgų pasipildęs...
Ponas Juozas, matyt, sąmoningai nutylėjo ir dar vieną itin svarbų bei taip pat nemenkai kainuojantį dalykėlį, be kurio žiemos metu neišsiverčia nė vienas žvejys. Tai reikiamą kūno temperatūrą palaikantys skysčiai su laipsniais...
- Na, žinoma, kaip be to apsieisi, - nė nebandė prieštarauti maloniai bendraujantis vilnietis. - Bet aš stipriais gėrimais nepiktnaudžiauju - mane geriau sušildo karštas vynas... Pasiimu puslitrinį termosą, užkandos, ir pilnai užtenka...
Juozas nelaiko savęs žveju fanatiku, gal dėl to kol kas tenkinasi savos gamybos meškere, savadirbiu samteliu ledo gabalėliams iš eketės išgraibyti, "caro laikų" grąžtu ledui pragręžti.
Parūpo sužinoti, ar Juozas šeimoje turi daugiau pasekėjų. Ne, pasirodo, vanduo ir jo gyventojai traukia tik Juozą - vienintelį iš šešių asmenų šeimynos. "Kiekvienoj šeimoj būna bent po vieną kvailį," - save per dantį švelniai patraukė vilnietis.
O ar nepasitaikė vandenyje ar ant ledo akimirkų, kurių gerbiamas žvejys dar kartą išgyventi nenorėtų?
- Vieną sykį iki pusės atsidūriau eketėje, - atsakė Juozas. - Nepastebėjau kažkieno iškaltos nemažo skersmens eketės ir įsmukau. Gerai, kad kita koja liko ant ledo - maža kuo galėjo baigtis...
Po šio įvykio Juozas ant ledo elgiasi labai apdairiai.
Jei jau toks atviras, gal ponas Juozas atsakytų ir į klausimėlį apie undinėles... Ar toks laimikis nors retkarčiais neužkimba (pavyzdžiui, pakeliui į pasirinktą žvejybos vietą ar atgal iš jos į namus)? Juk, kaip sužinojome, Juozą su meškerykočiu rankose galima pamatyti ir ežeruose aplink Vilnių, ir prie Maišiagalos, ir Molėtų rajone!
- Ai, ne, - išsigynė Juozas. - Nors, teisybė, šiandien žmona tai ir nežino, kad išvažiavau žvejoti...
Juozas, pasirodo, nebūtų prieš, jei kompaniją palaikytų ir žmona. Tačiau ji - prasta žvejė. Bijo vandens...
Po pokalbio su "Akistatos" žurnalistais Juozas ištraukė iš eketės taip nėsyk ir nesuvirpėjusį valą, susirinko visą mantą ir... patraukė į kitą Didžiulio ežero pakraštį. Ten, sakė, žvejos tol, kol pradės temti...
O štai ant to paties ežero ledo sutiktas vietos gyventojas Ivanas tik pečiais gūžčiojo, nelabai suvokdamas, kuo žvejyba gali suvilioti "protingus žmones". Ivanas gyvena vos už poros šimtų metrų nuo ežero, o nežvejoja nei vasarą, nei žiemą.
- Dabar tai šalta, brrr, - sukaleno dantimis jaunas vyras, iš kitos ežero pakrantės rogutėmis parsitempęs pripjautų nendrių. - Va, su tėvu priruošėme pakloto gyvuliams - nors nauda bus... O stypsoti šaltyje su pagaliuku rankoje ir valandų valandas tuščiai spoksoti į eketę - ne man...
Aleksejus auksinės žuvelės lengvai nepaleistų
Prie pat Vilniaus - Klaipėdos greitkelio tyvuliuojančioje Grigiškių užtvankoje žvejų irgi nebuvo labai daug. Ko norėti - plonytis ledukas buvo aptraukęs tik vandens telkinio vidurį - pakraščiuose daug kur dar raibuliavo vanduo. Nepaisant to, vienas "tupikas", nežinia kokiu būdu ant to plonyčio leduko atsidūręs, abiem rankomis spaudė trumputį meškerykotį... Tiesa, kai įsidrąsinusi žurnalistė panoro paėjėti arčiau žvejo ir kėlė koją nuo kranto ant ledo, tasai vyriškis net krūptelėjo. Girdi, ką čia sugalvojai! Nori ir pati vandenyje atsidurti, ir mane nugramzdinti!?
Atsargiai raivydamasis ant savadirbio sosto vietos gyventojas Aleksejus irgi dar negalėjo pasigirti laimikiu.
- Ką tik atėjau - kaip taip greitai užkibs, - ramino save žvejys. - Va, pasėdėsiu iki vakaro, kaip kasdien, - vis tiek ką nors sužvejosiu... Žmona išdarinės, iškeps - ir bus skani vakarienė.
Aleksejus - pensininkas, tad bepigu jam kasdien kiurksoti ant ledo. Vyriškis sakė žvejybą pamėgęs nuo mažų dienų, ir visą šį laiką - apie šešis dešimtmečius - žvejojąs kone kiekvieną dieną! Kaip bebūtų keista, Aleksejus tvirtino niekada savęs nešildąs jokiais "laipsniais"! Tam, girdi, yra šilta kepurė, dvigubos kelnės, stora "vatufka"...
Kokia buvo didžiausia Aleksejaus sugauta žuvis? Ilgai negalvojęs, vyriškis išdidžiai pareiškė: "Penkių kilogramų lynas". Šiek tiek lengvesnių žuvelių esą priskaičiuotų šimtus...
- O jei ponas Aleksejus pagautų auksinę žuvelę? - atsargiai pasmalsavome.
- Tai kad aš... jau... pensininkas... norai gali būti dideli, bet galimybės... - lig tol buvusio abejingo ir net kiek apatiško grigiškiečio nuotaika bemat pasitaisė. - O ką, bendrai, nieko čia blogo! Turėčiau ką paprašyti! Tikrai lengvai jos nepaleisčiau...
Matyt, smagių prisiminimų pagautas, Aleksejus dar po kelių akimirkų taip prakuto, jog pamiršo ir eketėje plūduriuojantį valą. Vyriškis suraitė smagų anekdotą, kurį siūlome ir skaitytojams.
Vyras ankstų rytą pakyla iš lovos, apsirengia, pasiima meškerę ir išeina. Lauke oras - nepavydėtinas: krenta šlapdriba, pučia atšiaurus vėjas. Kiek paėjėjęs, vyras nusprendžia savęs nekankinti - pasuka atgal į namus. Šmurkšt į lovą, kurioje dar saldžiai knarkia žmonelė.
- Čia tu, brangusis? - žmona staiga atgyja, abiem rankomis apsiveja vyro kaklą. - O mano (pypt) per tokį orą žvejot išėjo...
Prie Kauno marių - "Jūratė" ir "Kastytis"
Prie Kauno marių ties Grabuciškėmis (Kaišiadorių rajonas) irgi buvo tarsi išmirę... Nudžiugome išvydę kiek tolėliau ant ledo tripinėjančią porą. Nusprendę, jog į poledinę žūklę išsiruošė sutuoktiniai, negalėjome jų nepakalbinti. Deja, smarkiai apsirikome. Išvydusi artėjančius nepažįstamuosius su fotoaparatūra rankose porelė ėmė skuosti ledu tolyn į marių vidurį. Vajėzau, dar prasmegs properšoje! Pabandėme sustabdyti, paprašėme trumpo interviu. Kur tau! Tiedu nesigręžiodami spėriai nučiuožė tolyn...
Sugrįžę į krantą pastebėjome dar vieną atsitiktinį klajūną su žvejybos įrankių dėže rankose. Nepanoręs pozuoti vietos gyventojas ("prastai atrodau iš po vakarykščio") nusistebėjo žurnalistų neapdairumu. Ką, girdi, nesuprantate, kad į šią ramią vietelę atvažiuoja ne tik žvejai, bet ir, pavyzdžiui, viršininkai su "sekretutkomis"? Tą pačią bėglių porelę šioje vietovėje grabuciškietis sakė pastebėjęs jau nebe pirmą kartą, ir esą turįs "rimto pagrindo" įtarti, jog tiek "Kastytis", tiek ir jo "Jūratė" - tikrai ne vyras ir žmona. Todėl ir esantys pernelyg atsargūs...
Į poledinę žūklę - tik su dokumentais
Atleiskite už juodą humorą, tačiau visiems žvejams primygtinai siūlome į poledinę žūklę išvykti tik su asmens dokumentais, įdėtais į neperšlampamą maišelį. Kad narai greičiau nustatytų vandens aukų tapatybes...
O jeigu rimtai, reikia patiems saugotis, tada, kaip sakoma, ir Dievulis apsaugos.
Atminkite, jog galima lipti tik ant 7 ar daugiau centimetrų storio ledo - tik toks jis gali išlaikyti žmogų. Na, o jei į kompaniją įsiprašė daugiau žvejų, ledo storis turi būti ne mažesnis nei 12 cm. Saugiausia vaikščioti jau padarytais takeliais.
Venkite vietų, kuriose įšalusios medžių šakos, krūmai, nendrės ar į vandens telkinį įteka upeliukai, veržiasi šaltiniai.
Jei ežeras (vandens telkinys) jums nepažįstamas, žvejokite tik su vietos gyventojais. Jei tokių nėra, poledinės žūklės atsisakykite išvis.
Išsiruošę į žvejybą būtinai pasiimkite medinę lazdą. Ja kaldami ledą, sužinosite, ar jis yra pakankamai stiprus, taigi ir saugus. Jei, sudavus lazda (ar specialiu metaliniu įrankiu, vadinamu peikena), pradeda sunktis vanduo, kuo skubiau grįžkite į krantą. Itin atsargūs būkite ten, kur ledas padengtas sniegu.
Na, o jei jau įlūžote, jokiu būdu nepulkite į paniką. Sukaupkite visas jėgas ir ropškitės į tą pusę, iš kurios ėjote. Rankas ištieskite į šalis ir pamažu stenkitės šonu išsiridenti iš vandens ant ledo. Jei to nepavyksta padaryti, kad ir koks ledinis vanduo, gulkite ant nugaros, rankas vėlgi ištieskite į šonus, o kojas stenkitės išlaikyti viršuje (tuomet ilgiau išsilaikysite vandens paviršiuje ir, tikėtina, sulauksite gelbėtojų).
Prie vandenyje atsidūrusio žmogaus negalima priartėti arčiau kaip 3 - 4 metrai. Reikia artintis šliaužiant ant pilvo, su ilga medine lazda, kopėčiomis ar kitu patikimu įrankiu rankose. Jei į nelaimės vietą atskubėję kiti žvejai neturi geresnių priemonių, galima surišti šalikus, striukes, kitų drabužių dalis, ir vieną tokios "virvės" galą numesti skęstančiajam. Galima bandyti sudaryti grandinę iš pačių gelbėtojų (jie vienas kitą turėtų laikyti už kojų).
Ištrauktas iš vandens žmogus turi būti nedelsiant nugabentas į šiltą vietą, pagirdytas karšta arbata, perrengtas sausais rūbais. Net ir tuomet, jei skendusysis jaučiasi neblogai, reikėtų iškviesti greitąją medicinos pagalbą, kad atvykę medikai įvertintų būklę ir, jei reikės, nelaimės ištiktąjį nugabentų į gydymo įstaigą. Sėkmingos žvejybos ir, žinoma, įsimintinų laimikių!
