Drožia sau zuikis švilpiniuodamas ir mato: prieš pat nosį - slyva. Pagalvojo, kažką pasvarstė, o paskui kad spirs! Iš viršaus pabiro keletas mėlynų pailgų uogų.
,,Tiek jau to - vieną suvalgysiu", - nutarė ir prarijo. Su visu kaulu. Ir nuspyruokliavo toliau. Kiek pakulniavęs, mato - nuostabi obelaitė. Daug negalvojęs įsibėgėjo, spyrė - nukrito keli apvalūs raudonšoniai obuoliai.
,,Tiek jau to - vieną suvalgysiu", - nusprendė ir sutriauškė. Su visom sėklom ir riebiu kirminu. Drožia toliau, žlebi - didžiulis ąžuolas bestovįs. Įsitempė visas, įsibėgėjo ir kad spirs! Pasipylė daug pailgų, su ruplėtomis kepurėlėmis gilių.
,,Tiek jau to - vieną suvalgysiu", - nė negalvodamas sušveitė. Su visu kotu. Sukirtęs kažkodėl susiraukė, nusispjovė ir baisiai įpyko. Atsitempė didžiulį baslį, užsimojo ir kad tvos! Iškrito didelis, rudas, gauruotas.
,,Tiek jau to - visą suvalgysiu", - pagalvojo lokys ir sulapnojo. Su visom ausim zuikį. Po to įsiropštė atgal į medį ir toliau iš drevės ramiai kopinėjo medų. Užsiskanavimui.
Moralė: labai apsirinka tas, kuris mano, jog iš dangaus turi kristi vien gėrybės.
Voldemaras Zacharka
