Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Vilnietis, Parko gatvės daugiabutyje iki suėmimo gyvenęs Konstantinas Možeika (23 m.) pataisos namuose verdamą košę srėbs septynerius metus. Tokia bausmė anksčiau jau teistam (už vagystę) jaunam vyrui skirta už močiutės Vandos Možeikos tyčinį nužudymą.
Teisme K. Možeika pareiškė su močiute nesutardavęs "nuo jaunų dienų". Ši esą jam nuolat dėl ko nors priekaištaudavusi - tai kad prastai mokydavęsis ar nelankydavęs mokyklos, tai kad ėmęs išgėrinėti. Tokie priekaištai Konstantinui labai nepatikę, todėl jis nevengdavęs atsikirsti, o kai kada senolę ir apstumdydavęs.
Buvo pernykščio balandžio pabaigos vakaras. Grįžęs į namus Konstantinas močiutę rado neblaivią. Ši, kaip visada, Anūką ėmė auklėti, mokyti, o, kas baisiausia, pavadino narkomanu. To Konstantinui jau buvo per daug...
- Susinervinęs dėl tokių užgauliojimų sugriebiau močiutę už kaklo ir kaip reikiant suspaudžiau, - teisme prisipažino žudikas. - Po to nutempiau į tualetą ir apie kaklą apsukau virvutę... Žinoma, padariau labai blogai, bet tuo metu negalėjau savęs kontroliuoti, neįstengiau susivaldyti...
Supratęs, kad senolė - negyva, anūkas ją nutempė į lovą, apklostė ir skubiai movė iš buto. Nužingsniavo į sugyventinės Tatjanos (su šia moterimi Konstantinas turėjo bendrą vaikelį) darbovietę ir... pasikūkčiodamas pareiškė norįs atsisveikinti, nes, girdi, ilgai nepasimatysią. Tatjana iškart suprato, kad sugyventinis padaręs kažką baisaus.
Po kelių minučių K. Možeika pravėrė policijos komisariato duris ir prisipažino, ką nukrėtęs. Vyriškis policijos budėtojams padavė buto raktus, siūlydamas nuvažiuoti į vietą ir įsitikinti, jog tai, ką jis ką tik papasakojęs, yra tiesa. Pareigūnai taip ir padarė. Įtariamasis iškart buvo sulaikytas.
Apie K. Možeiką prastai atsiliepė ne tik jo sugyventinė Tatjana (pastaruoju metu jiedu buvo apsipykę, todėl Konstantinas glaudėsi pas močiutę), bet ir jo artimi giminaičiai. Visi jie tvirtino, kad Konstantinas buvo prisiekęs svaigalų mėgėjas, ūmaus būdo. Be to, ilgapirštis (todėl namiškiai jo šalindavosi).
Kuo nepasidalijo broliai?
Anksčiau neteistas Molėtų rajono, Mindūnų kaimo gyventojas Arvydas Kraujelis (48 m.) į Vilniaus apygardos teismo teisiamųjų suolą sėdo už brolio Jono tyčinį nužudymą.
- Aš jo tikrai nenorėjau nužudyti, - teisme prisiekinėjo A. Kraujelis. - Begerdami susipykome, brolis mane primušė. Aš dėl to labai susinervinau ir susiieškojau peilį. Tada atėjau į kambarį ir pasiteiravau, už ką jis mane ką tik apdaužęs. Tačiau užuot į šį klausimą atsakęs, brolis dar pasityčiojo "Ką, mažai gavai? Dar nori?". Tai ir neišsilaikiau - vieną kartą dūriau peiliu jam į krūtinę. Brolis mirė po kelių minučių.
Teismo posėdyje liudijusi teisiamojo A. Kraujelio motina kaip įmanydama gynė žudiką sūnų. Ji tvirtino, kad nužudytasis sūnus Jonas buvo labai agresyvus, žiaurus, o Arvydėlis - tikra Jono priešingybė: ir geras, ir švelnus, ir nuolankus. Motinos nuomone, Arvydas brolio nenudūrė - pastarasis esą sukdamasis pats užkrito ant peilio ir pasismeigė. "Arvydas - nekaltas," - karštai įrodinėjo motina.
Teisėjų kolegija nuodugniai išsiaiškino brolių konflikto aplinkybes ir priėjo prie išvados, jog Arvydas vis dėlto padarė sunkų nusikaltimą. Teismo sprendimu A. Kraujelis už grotų praleis aštuonerius metus.
Nužudė "blogą" brolį...
Vilniaus rajono Tarališkių kaimo (Maišiagalos seniūnija) gyventojas Eduardas Matulianecas (45 m.) į teisiamųjų suolą sėdo už savo brolio Vaclovo tyčinį nužudymą.
- Nors buvom tikri broliai, su Vaclovu visada sutarėm labai blogai, - teisme pasakojo E. Matulianecas. - Tai dėl to, kad Vaclovas labai dažnai girtavo, o, būdamas neblaivus, elgdavosi agresyviai, namiškius terorizuodavo, reikalaudavo pinigų, ne kartą buvo pakėlęs ranką prieš motiną. Kartą, maždaug prieš mėnesį iki žūties, jis buvo sumušęs ir mane - sulaužęs šonkaulius. O motiną vaikėsi po kiemą rankose laikydamas dalgį... Ir mano sūnų ne kartą grasino nužudyti...
Kaip matyti, E. Matulianecas brolio adresu negailėjo piktų žodžių, užmiršdamas tai, jog ir pats buvo ne "šventas" - nevengdavo ir patriukšmauti, ir taurelę pakilnoti.
Tą dieną broliai Eduardas ir Vaclovas išgėrinėjo kone nuo ryto. Apie pietus Vaclovas, Eduardo teigimu, ėmė dėl kažko pykti, priekabiauti tai prie jo, duardo, tai prie bendravardžio sūnėno, tai prie motinos. Eduardas brolį sudrausmino, abu apsistumdė, tačiau tuomet rimtesnio susikibimo buvo išvengta. Išgertuvės tęsėsi toliau...
Broliams galima tik pavydėti sveikatos - prie butelio abu išsėdėjo beveik visą parą - iki kitos dienos paryčių! Tada, lyg niekur nieko, kaip reikiant įkaušęs Eduardas susiieškojo kirvuką ir išsiruošė dirbti pas ūkininkaujantį kaimyną. Štai tuo metu Vaclovas ir susizgribo, kad nuo stalo pradingo dar nebaigtas išgerti butelis degtinės. Įtaręs, kad svaigalus paslėpė ne kas kitas, o brolis Eduardas, Vaclovas įsiuto nejuokais. Tuo tarpu Eduardas tvirtino "šnapso" neslėpęs ir neįsivaizdavo, kas galėjo taip padaryti.
Dar kelios akimirkos, ir broliai susikibo. Eduardas prisiminė rankose laikąs kirvuką, tad, nieko nelaukęs, kaukštelėjo juo Vaclovui per galvą... Supratęs, kad broliui - blogai, Eduardas sakė nulėkęs pas kaimynus kviesti greitosios medicinos pagalbos, tačiau sugrįžęs į namus kažkodėl ne puolęs nukentėjėliui kuo nors padėti, o... griebęs peilį ir perrėžęs Vaclovui kaklą! Taigi atvykusiems medikams čia jau nebebuvo ką veikti - jie nukentėjėlį rado be gyvybės ženklų.
Kodėl Eduardas taip žiauriai pasielgė su savo tikru broliu, teisme paaiškinti taip ir neįstengė.
Teisėjų kolegija patikėjo teisiamojo tvirtinimais, esą Vaclovas pats išprovokavo konfliktą, todėl žudikui skyrė palyginti švelnią bausmę - tik šešerius metus nelaisvės.
