Vakare prieš miegą mėgstu pasivaikščioti. Tiesiog gatvėmis. Vaikštau be tikslo, tiesiog dėl sveikatos. Vaikštinėju šalia vieno objekto - šiukšlių konteinerio. Nežinau kodėl jis mane traukia lyg magnetas, ir viskas... Tikriausiai pripratau. Vaikštinėju ir staiga matau - kažkas įtartino kyšo iš konteinerio...
Vidinis balsas kužda man:
- Neik artyn ir neimk!
Tačiau žmogus - toks padaras, kad dažniausiai neatsispiria vidiniam balsui. Prieinu arčiau ir paimu ryšulį... O tame ryšulyje - 1 000 dolerių. Kažkas tikriausiai per apsirikimą įdėjo tokį turtą į konteinerį. Vidinis balsas sako:
- Einam kuo greičiau namo!
Aš ir norėjau eiti namo, bet kojos pačios nunešė į policiją. Ateinu pas tvarkos saugotojus ir tiesiai šviesiai rėžiu:
- Nereikia jokio dėkingumo, tiesiog apiforminkite viską, paimkite pinigus.
Kapitonas patenkintas sako:
- O! Koks jūs šaunuolis! Suradote tokią apvalią pinigų sumelę ir iškart pas mus. Tiesiog stebėtina, kad tokiais sunkiais laikais yra tokių sąžiningų žmonių. Ar per pilnatį normaliai jaučiatės?
- Normaliau ir negali būti.
- O! - Žiūrėjo, žiūrėjo į mane ir paklausė: - O kiek bus penkis padauginus iš penkių?
- Dvidešimt penki.
Matyt, jis nesitikėjo teisingo atsakymo - sutriko. Po to padeda ant stalo pistoletą ir kalba:
- O! Kam mes visą laiką sukame kalbą apie kitus dalykus? Geriau pakalbėkime žmoniškai. Jūs - normalus pilietis. Normalus pinigų šiaip sau neatneš. O jūs atnešėte ir net nereikalaujate už radybas 25 procentų. Vadinasi, čia kažkas ne taip. Pas mus taip pat ne viskas gerai su nusikaltimų išaiškinimais. O jeigu aš niekam apie tuos pinigus neprasitarsiu, o jūs prisiimsite sau dvi žmogžudystes, vieną išprievartavimą ir mašinos nuvairavimą?
- Galima! Tik mašinos aš nemoku vairuoti, o kad galiu ką nors nudaigoti, niekas niekada tuo nepatikės.
Jis atsistojo, pasikasė pakaušį ir sako:
- O! Aš pradėjau jumis tikėti.
Vidinis balsas vėl neduoda man ramybės:
- Viską neik!
Bet nepaklausiau vidinio balso ir atvirai, kaip per išpažintį kunigui, išklojau savo "griekus":
- Visos žmogžudystės per penkerius paskutiniuosius metus - mano rankų darbas. Išprievartavimai, aukštų pareigūnų papirkinėjimai, padegimai - tai irgi mano rankų darbas.
Kapitonas trindamas iš džiaugsmo rankas atnešė kavos ir net konjako su sausainiais. Tai buvo mūsų draugystės gestas.
- O žinote, - sakau, - kas kunigą Mikutavičių pasiuntė Anapilin?
- Kas?
- Aš. Teisėsauga išaiškino ne tuos kunigo žudikus.
Kapitonas iš džiaugsmo išgėrė su manimi bruderšaftą.
- O žinote, - sakau, - kas suorganizavo sausio 13-osios neramumus Vilniuje?
- Kas?
- Aš, Petras Jonaitis, o ne rusų OMON-as.
Kapitonas trina delnus iš džiaugsmo, jaučia, kad greitai majoru taps, ir klausia:
- Jūsų tikroji pavardė?
Aš atsakau:
- Svieto lygintojas.
Kapitonas truputį pabalo... Nesitikėjo jis tokio akibrokšto.
Bandau nuraminti jį:
- Aš pajuokavau... Iš tikrųjų aš iš Mokesčių policijos. Iš kur pas jus 1 000 dolerių?
Kapitonas atšauna:
- Jūs gi pats atnešėte, juk tai ne haliucinacijos.
Aš klausiu:
- Kada?
- Na, neapsimeskite "šlangu". Mes ką tik bruderšaftą gėrėme.
Aš vėl jį prirėmiau prie sienos ir sakau:
- Su kuo!? Kokias jūs čia nesąmones paistote!? Aš blaivininkas.
Kapitonas jaučia, kad greitai leitenantu taps, ir bando apeliuoti į mano sąžinę:
- Reikia, kad žmogus žmogumi tikėtų.
Aš linktelėjau galvą ir atsisveikinęs nuėjau namo.
A. Jaunciems
