Skuba Anskaičių Giedrius, net striukės skvernai plevėsuoja. - Kur leki, Giedriau? - užkalbina jį sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis. - Sušilsi, sukaisi - dar slogą gausi. Nors ir labai neturėjo laiko Anskaičių Giedrius, bet stabtelėjo. Juk ne kasdien toks garbingas žmogus kalbina. - Aš, mokytojau, į gojelį skubu. Reikaliuką turiu mažą. - Koks reikaliukas? Nei grybų ten dabar, nei uogų, nei riešutų... Gal malkų sugalvojai pasikirsti? Giedrius nuleidęs galvą šnirpščiojo ir tylėjo. Tačiau buvęs pradinės vedėjas atkakliai teiravosi, ir vargšas vaikinas pasidavė: - Aš, mokytojau, skubu pasikarti... Banaitis, žinoma, pašiurpo, bet jo profesinis įprotis klausinėti niekur nedingo. - Kas gi nutiko, vaikeli? Gal batai spaudžia? Anais laikais čia vienas toks pasikabino. Sako, batų nusipirkti nepataikė. - Nespaudžia... Mane kitos bėdos slegia... - Tai gal su Birute susipykai? - Iš kur jūs žinote? - Visas kaimas žino, kad tarp jūsų juoda katė... Kad ana į Baraišio Audrių dairosi. Kaime nepasislėpsi. Tačiau dėl to kartis aš tau nepatariu. - Kodėl? - Neverta. Panos šiais laikais - ne deficitas. Pilni televizoriai visokių blondinių, brunečių, šatenių! Nesuskaičiuosi! - Tačiau mano Birutėlė tik viena. Ir aš ją nubausiu. Taip nubausiu, kad paskui kruvinomis ašaromis raudos. Koks šaunus vaikinas buvo, sakys. - Tavo bausmė, Giedriau, be abejo, žiauri. Bet aš žinau dar žiauresnę. - Kokią? - Nesižudyk!
Stasys Varneckas 2007 m. gruodžio 9 d. .
