Žemės ir žmonių likimo klausimai rūpi visiems, neduoda ramybės jie ir pasaulio mokslininkams-ekonomistams, biologams, ekologams, sociologams, filosofams ir kitiems specialistams.
Dabar vis dažniau žmogus ir veikla apibūdinama neigiamais žodžiais: kaltas, neapdairus, naikinantis, griaunantis. Dėl žmogaus kaltės pakeitusios spalvą numiršta žydros, skaidrios upės. Dėl jo neapdairumo jau sunaikinta 40 procentų tropikų miškų, o kiti nyksta 20 hektarų per minutę greičiu. Juk vien miškuose yra beveik pusė visų sausumos augalų ir gyvūnų rūšių. Daugelyje pasaulio vietų labai pažeista ekologinė pusiausvyra, todėl dabar Žemė nesugrąžinamai praranda kasdien po vieną gyvūnijos rūšį, kas savaitę - po vieną augalų rūšį. Išnykimas gresia daugiau kaip tūkstančiui stuburinių gyvūnų ir 25 tūkstančiams augalų rūšių. Plečiasi dykumų plotai. Per pastarąjį dešimtmetį Sachara išsiplėtė pietų link apie 600 kilometrų dėl to, kad nepakankamai kontroliuojama irigacija, neracionaliai naudojamos ganyklos, iškertami miškai. Jei nesustabdysime tokių griaunamųjų procesų, tai per du artimiausius dešimtmečius žmonija praras maždaug trečdalį ariamųjų žemių. Priemonių tam yra, bet reikia energijos, reikia suvokti galimus padarinius ir protingai elgtis su gamta.
Vakarų filosofai teigia, kad dabartinis mokslas ir technika - tai tankų armada, netekusi vadų, bet toliau aklai, beprotiškai besiveržianti į priekį, ir gali ateiti laikas, kai gamta sukils prieš ją pavergusią žmoniją ir ją sunaikins.
Vis dėlto žmonijos pažanga susijusi su pažinimo plėtimu ir mokslo raida. Konkrečius žmonijos santykių su gamta klausimus nagrinėja ir Lietuvos mokslininkai, dalyvaujantys tarptautinėje programoje "Žmogus ir biosfera". Šios programos Lietuvos respublikinio komiteto pirmininkas akademikas Leonardas Kairiūkštis pabrėžia, kad nuolat didėja disproporcija tarp žmonijos poreikių ir galimybių juos patenkinti.
O mūsų poreikiai vis auga. Dabar žmogui reikia ir fotoaparato, ir automobilio, ir lėktuvo, o kas nuneigs, kad netrukus ateityje kiekvienas iš mūsų nepanorės kokio lazerinio ar ultragarsinio įrenginio... Poreikių didėjimas skatina mokslą dar labiau skverbtis į nežinomybę, rasti naudingų duomenų ir įdiegti juos techniškai, panaudoti praktiškai. Nauda, nauda - tai svarbiausia varomoji visų mūsų veiksmų jėga. Tačiau būtina balansuoti poreikius su išteklių galimybėmis, kad žmogus būtų apgintas pats nuo savęs! Todėl ekologinis ugdymas labai svarbus šiuolaikiniame pasaulyje. Pasirinkdami atitinkamą gyvenimo būdą, darome įtaką aplinkai, - kartais net nesuvokdami, kaip tai atsitinka. Kai kuri mūsų veikla gali turėti įtakos nepažįstamiems žmonėms ir tolimoms vietovėms, taip pat padidinti nuostolius, kuriuos teks taisyti ateinančioms kartoms.
Pasaulinė aplinkos apsaugos strategija paskelbta 1980 m. Joje pabrėžiama, jog žmonija, kaip gamtos dalelė, neturi jokių išlikimo garantijų, jeigu neišsaugos gamtos ir jos išteklių. Šio dokumento dėka paplito evoliucijos pusiausvyros sąvoka.
Žmogus vienu metu gyvena keliose aplinkos - nė pats kartais to nesuvokdamas. Jas galima įvairiai sugrupuoti: į visuomenines, kultūrines, geografines, gamtines arba šeimą, mokyklą, vietinę bendruomenę, tautą arba namus, gyvenvietę, kaimą, miestą, rajoną. Visos šios aplinkos glaudžiai tarpusavyje susijusios.
Žmonės yra gamtos dalelė. Mumyse ir šalia mūsų egzistuoja įvairūs organizmai - augalai, gyvūnai, grybai, bakterijos, virusai, dažnai kenksmingi mums, tačiau būtini gyvybei Žemei palaikyti. Maitinamės augalinės ir gyvulinės kilmės maistu. Augalai išskiria deguonį, kuriuo kvėpuojame, valo vandenį, kurį geriame, dėl gamtoje vykstančios apykaitos perdirba atliekose susikaupusias medžiagas.
Verta prisiminti, jog žmogus, siekdamas harmonijos, su jį supančia gamta turi sudaryti vieningą visumą - rūpintis žvėreliais, kvėpuoti gėlių aromatu, klausytis medžių ošimo, paukščių čiulbėjimo, pastebėti grakščius stirnos judesius ar drąsų vanago skrydį, gulėti pievoje ir klausytis vabzdžių dūzgimo.
Ne tik geras fizinis pasirengimas, labai vertinamas senovės Graikijoje, bet ir gebėjimas vienytis su gamta yra vienas pagrindinių reikalavimų auklėjant šiuolaikinį žmogų.
Mus supa oro sluoksnis, kuris nuolat juda ir kinta. Orą jaučiame, kai vėjas švelniai dvelkia į veidą. Paliesti oro negalima, tačiau kasdien jaučiame, jog jis yra, stebėdami įvairius daiktus, skraidančius ore, degančią žvakę, uragano pasekmes. Oras, taip pat ir vanduo - žmonijai gamtos dovanotos medžiagos. Oras, vanduo ir dirva drauge su organizmais sudaro sudėtingą sistemą. Jie taip siejasi, jog kartais sunku kiekvieną jų analizuoti kaip skirtingą elementą.
Visai švaraus - oro Žemėje niekada nebuvo - visados jis būdavo natūraliai teršiamas.
Ugnikalnių išmestos dujos, miškų ir stepių gaisrų dūmai, dulkių audros ir net žiedadulkės keičia oro sudėtį, daro jį kenksmingą gyviems organizmams. Tai natūrali oro tarša, prie kurios Žemės gyventojai yra iš dalies prisitaikę. Greičiausiai atmosfera buvo pradėta dirbtinai teršti tuomet, kai imta kūrenti anglimi 361 metais prieš mūsų erą.
Dabar mokslininkai aptarinėja įvairius matematinius modelius, numatančius, kada gali priartėti gaivaus oro deficito grėsmė.
Dar iš vadovėlių prisimename, kad žmogus be maisto galėtų išgyventi mėnesį, be vandens - gal savaitę, o be oro neištvertų nė penkių minučių. Maistą galima pasirinkti, vandenį iškošti, išsivirinti, o kvėpuoti reikia tokiu oru, koks yra aplinkui. Tiesa, gamta jo duoda labai daug - kiekvienam Žemės gyventojui po 2 milijonus tonų, o per parą mes suvartojame vos 20 kilogramų. Regis nuogąstauti dėl oro stygiaus nėra pagrindo, juolab kad žalieji augalai kasmet deguonies atsargas papildo maždaug 400 milijardų tonų.
Tačiau mokslininkų tokia buhalterija nepatenkina. Štai prancūzas R. Diubo taikliai pastebėjo, kad dabartinis žmogus panašus į kentaurą - pusiau žmogų, pusiau mašiną. Motorizuotoji jo dalis labiausiai teršia orą. Žmogaus įsikišimas į gamtos procesus, susirūpinimą keliančių situacijų brendimą dėl civilizacijos išsivystymo R. Diubo neatsitiktinai pavadino "perėjimu nuo tuščios vietos prie atliekų duobės".
Kai kurie mokslininkai sako: "Jei žmonės nesistengs, kad būtų mažiau dūmų, tai dūmai padarys, kad Žemėje būtų mažiau žmonių".
Už natūralią oro taršą daug pavojingesnė antropogeninė, arba žmogaus sukelta, oro tarša. Jos pagrindiniai šaltiniai yra šiluminės ir atominės elektrinės, metalurgijos ir chemijos gamyklos, automobiliai ir lėktuvai, fermos, degančios šiukšlės. Jų skleidžiamų ore medžiagų įvairovė yra labai didelė: sieros rūgštis, sieros dioksidas, chloras, anglies oksidai, suodžiai, dulkės, azoto oksidas, angliavandeniliai, benzopirenas, fluoro vandenilis, švinas ir t. t.
Dar šeštajame dešimtmetyje buvo manoma, kad oro užteršimas yra tik didelių miestų vietinės reikšmės bėda.Tačiau greitai paaiškėjo, kad oru teršalai pasklinda dideliu atstumu nuo išmetimo vietos, vadinasi, oro užteršimas - globalinis reiškinys. Pavyzdžiui, po Černobylio atominės elektrinės sprogimo vėjo genamas radioaktyvių medžiagų debesis pasuko vakarų link ir per Baltarusiją, Lenkiją, užkliudęs mūsų respublikos pietinę ir vakarinę dalį, atsidūrė Švedijoje.
Orą labiausiai teršia deginamas organinis kuras - nafta ir anglys. Jiems degant, susidaro anglies oksidai. Anglies monoksidas (CO) išsiskiria ne visiškai sudegus kurui. Jo esti automobilių išmetamose dujose, gamyklų, šiluminių elektrinių ir cigarečių dūmuose.
Sakoma, kad automobilis - žmogaus priešas. Tačiau, nė vienas žmogus, patogiai įsitaisęs automobilyje, riedėdamas į svečius, prie ežero ar į pajūrį, nesutiks su tokiu teiginiu. Juk pėsčias žmogus per valandą gali nukakti 4-5 kilometrus, pasikinkęs arklį jis nudardėtų apie 10 kilometrų, o štai automobilis lekia 100 ir daugiau kilometrų per valandą. Tačiau mokslininkai, tirdami miestų atmosferos priemaišas, aptiko, kad pagrindinis oro teršėjas yra ne pramonė, o autotransportas. Jam tenka net 70 procentų kaltės dėl oro nešvarumo.
Automobiliai suvartoja tiek deguonies, kiek jo reikia visai žmonijai. Kita tiek deguonies iš žmonių atima pasaulinė aviacija, nes vidutinio dydžio keleivinis lėktuvas tūkstančiui kilometrų suvartoja apie 10 tonų deguonies. Kiekvieno reaktyvinio lėktuvo startui deguonies reikia teik, kiek fotosintezės būdu jo per dieną pagamina 17 tūkstančių hektarų miško. Taigi žmonės, norėdami greitai keliauti, norom nenorom priversti oru dalytis su transportu.
Vienas automobilis per metus į aplinką išskiria apie kilogramą švino. Daug švino nusėda 100-200 metrų pločio paplenčių juostose. Nuodingi švino junginiai neigiamai veikia nervų sistemą, vidaus organus. Anglies monoksidas - labai nuodingas bespalvės ir bekvapės dujos. Jos sukelia galvos skausmus, pykinimą, vėmimą. Kai anglies monoksido koncentracija ore pasiekia 0,06 procento, kraujas nesugeba aprūpinti organizmo deguonimi ir žmogus uždūsta. Daug vaikų miršta nuo apsinuodijimo švinu, anglies monoksidu, kiti tampa invalidais.
Kadangi automobiliai ryja ne tik benziną, bet ir deguonį, visai nesunku įsivaizduoti, koks oras yra didmiestyje, kuriame zuja dešimtys tūkstančių automobilių.
Lietuvoje beveik pusę ore esančių teršalų sudaro sieros dioksidas (SO2). Tai vienas pagrindinių antropogeninės kilmės teršalų, susidarantis degant sieros turinčiam kurui. Sieros dioksidas - bespalvės, nemalonaus kvapo, erzinančios akis ir deginančios gerklę dujos. Ore jos oksiduojasi iki sieros trioksido (SO3), kuris, reaguodamas su vandens garais, atmosferoje virsta sieros rūgštimi. Rūgštis sklinda ir kaip rūkas arba ištirpsta lietuje, paversdama jį rūgščiu lietumi.
Kaip rodo tyrimų duomenys, rūgštus lietus sukelia dirvožemyje daugiapakopius negrįžtamus procesus. Pirmąją pakopą sukelia azoto kiekis krituliuose, tuomet dirvoje didėja azoto kiekis. Taigi tas poveikis turėtų būti lyg ir palankus, nes augalai ima greičiau augti. Ir iš tiesų visoje Europoje pastebėta, kad per pastaruosius 20 metų miško medžiai auga greičiau negu šio šimtmečio pirmaisiais dviem dešimtmečiais. Šis procesas dar būdingas Skandinavijai, bet Vokietijoje jis jau yra pasiekęs antrąją pakopą. Dirvožemis turi labai didelį vadinamąjį buferinį pajėgumą, arba, kitais žodžiais tariant, gali sugerti daug rūgšties, todėl chemiškai smarkiai pasikeičia. Tačiau šitą pajėgumą dirvožemis išlaiko kažkiek prarasdamas mineralinių medžiagų, o jų nėra be galo daug. Taigi įvairūs dirvožemiai per tam tikrą laiką išplaunami, tenai kaupiasi rūgštinio poveikio cheminiai junginiai - jie skverbiasi iš viršaus žemyn. Pirmasis šią pakopą rodantis simptomas - augalai (dažniausiai spygliuočiai medžiai) nugelsta, nes jiems trūksta magnio. Maisto medžiagos išplaunamos, augalai pradeda lėčiau augti, prasideda įvairios jų vystymosi anomalijos bei medžiagų apykaitos sutrikimai, net trūksta mikroelementų. Paskui randasi vis daugiau laisvojo aliuminio, galų gale jo susikaupia tiek, kad jo kiekis pasidaro toksiškas, ir tuomet prasideda trečioji pakopa: dirvožemis pasidaro nuodingas augalams, o laisvasis aliuminis su vandeniu patenka į ežerus ir tenai pražudo visa, kas gyva.
Rūgštėjančiuose ežeruose pasikeičia visa vandens ekosistema. Rūgštus ežeras yra skaidrus it krištolas. Jo dugne nuosėdas dengia plonas, baltas dumblių sluoksnis. Jo įlankų vandenyje atsiranda dumblių, ant kranto susikaupia pakrančių augalų liekanų. Jos suskaidomos lėtai ir netobulai. Tokiuose ežeruose tuojau sunyksta moliuskai ir vėžiai, o paskui - ir planktoną sudarantys smulkūs gyvūnėliai. Visus juos pražudo atsipalaidavęs aliuminis.
Kodėl taip nutinka, kad Šiaurėje pirmiausia žūva ežerai, o pietuose - miškai? Atsakymas visai paprastas: nevienodi krituliai. Skandinavijoje tirpstančiame sniege būna susikaupęs kone pusės metų sieros dioksido kiekis, ir tirpsmo vanduo per dar įšalusias dirvas jį nuplukdo į ežerus. Vidurio Europoje daugiausia sieros dioksido iškrinta su lietaus vandeniu, nes čia didžioji kritulių dalis yra lietus, o ne sniegas.
1952 metų gruodžio mėnesį Londoną užgulė smogas - gerokai tirštesnis ir troškesnis už įprastą. Vėliau buvo nustatyta, kad dėl to 3 dienas trukusio smogo mirė 4 700 žmonių. Daugiausia pagyvenę asmenys, sergantys kvėpavimo organų bei širdies ir kraujagyslių ligomis.
Didelė kurių nors teršalų koncentracija ore veikia aplinką pagal tam tikrus atrankos principus: pirmiausia žūva jautresni arba nesveiki individai. Pavyzdžiui, kartojantis smogui, visuomet daugiau individų žūva patį pirmąjį kartą, o užėjus antrajai bangai, labai jautrių individų jau nebebūna. Ekologiniu požiūriu nesmarkiai koncentruotų, bet nuolatinių teršalų efektas būna toks: pasikeičia paskiri gyvybiniai procesai, ir šitai gali turėti genetinių pasekmių, arba kitaip sakant, tai gali daryti poveikį evoliucijai.
Pagrindinė oro taršos auka yra žmogus. Tose vietose, kuriose sudeginama daugiau kuro ir yra didesnė sieros dioksido bei kitų teršalų koncentracija, daugiau ir sergančių chronišku bronchitu. Nuo oro taršos ypač kenčia miestų gyventojai. Čia visą laiką daugėja susirgimų plaučių ligomis, vėžiu, alergine astma, širdies nepakankamumu, daugėja apsigimimų.
Padėtį reikia skubiai tausyti, nes gamta nėra pasirengusi neutralizuoti tokios nuodingųjų medžiagų daugybės, kurią žmonija į atmosferą išleidžia dabar ir kurią ji išleis ateityje.
Žmogaus sveikatai būtinas tyras oras. Bet tik pažiūrėkime, kiek jame skraido įvairiausių cheminių junginių. Apie jo poveikį organizmui V. Murza sako:
- Sieros, chloro, fluoro junginiai erzina akių ir kvėpavimo takų gleivinę, gali sukelti sunkius bronchitus. Ilgas, nors ir nedidelės koncentracijos šių medžiagų veikimas pažeidžia plaučių, virškinimo organų audinius. Anglies monoksidas, esantis ore, veikia raudonųjų kraujo kūnelių hemoglobiną, sukelia audiniuose deguonies trūkumą, sutrikdo nervų, širdies, kraujagyslių veiklą, svaigina galvą, stiprina širdies plakimą. Ilgalaikis šių dujų poveikis skatina dar vieną mūsų amžiaus ligą - aterosklerozę. Ypač joms jautrūs vaikai ir pagyvenę žmonės.
Gamybinėse patalpose pasitaiko aromatinių angliavandenilių, kurie taip pat sutrikdo kvėpavimo, kraujotakos, nervų sistemos funkcijas. Sieros junginiai, kurių dažnai esti netoli šiluminių elektrinių, neigiamai veikia nervų, kraujotakos ir lytinę sistemas, o azoto oksidai skatina uždegiminius procesus bronchuose, sutrikdo kraujotaką.
Medikai kartais negali suteikti reikiamos pagalbos jau vien todėl, kad ore esančių teršalų kenksmingas poveikis organizmui ne iš karto pastebimas, kartais tik po 5-7 metų. Be to, organizmą veikia ne viena kuri aplinkoje esanti medžiaga, o visos kartu. Veikia ne tik ore, bet ir vandenyje, ir maisto produktuose esančios medžiagos. Jos vienos kitų veikimą gali padidinti arba sulėtinti
Švaraus oro nejuntame ištrūkę iš užterštos aplinkos, tuojau pat jaučiame palengvėjimą. Nors mūsų planetos atmosferoje yra milžiniškos deguonies atsargos, tačiau mes gyvename tam tikroje mikroaplinkoje ir dažnai negalime pasinaudoti tuo gaiviu oru, kuris yra virš vandenynų, kalnuose ar miškinguose rajonuose.
Didžiuosiuose miestuose švarus visuomeninis transportas yra troleibusai ir tramvajai. Jie neteršia aplinkos. Kad mūsų būsimosios kartos kvėpuotų sveiku oru, būtina kurti kuo daugiau įvairių projektų, kurių realizavimas padėtų išlaikyti vaiskesnę padangę. Taigi nuo mūsų pačių pastangų priklauso aplinkos likimas. Gamtos priešas ne tik kaminas, automobilis, bet ir ekologiškai neišprusęs žmogus. Kadangi aplinkos apsaugos darbe nėra nereikšmingų smulkmenų, labai aktualu, kad inžinierius, technologas, kiekvienas gamybos vadovas ir darbininkas nusimanytų apie jų įtaką aplinkai, o tai reikia diegti nuo vaikystės. Aplinkos neišsaugosime be aktyvios visuomeninės veiklos. Kiekvienam tarnautojui, žurnalistui, mokytojui, vadybininkui, darbininkui, žemdirbiui ir namų šeimininkei turi rūpėti aplinkos problemos. Kitų šalių patirtis rodo, kaip svarbu formuoti jaunosios kartos ekologinį sąmoningumą. Visuomenė turi suvokti, jog subalansuotas vystymasis - vienintelė Lietuvos vystymosi kryptis... plotmė, kurioje kultūrinis ir gamtos paveldas, sveikata ir gyventojų gerovė bus suprantami kaip vertingas palikimas, kurį dera išsaugoti ir perduoti ateinančioms kartoms.
Ekologinis ugdymas užtikrina saugią ir sveiką ateitį mums ir mūsų aplinkai.
Daugelį aplinkosaugos problemų galėtų padėti spręsti kiekvienas žmogus, taip pat ir mokinys:
- steigi gamtos draustinius bei miesto parkus ir rūpintis jais;
- Taupiai naudoti vandenį;
- naudoti ekologiškai švarų kurą;
- dažniau naudotis visuomeniniu transportu;
- naudoti ekonomiškesnius automobilius ir kitą techniką;
- atsakingiau šalinti atliekas: neversti jų bet kur, įrengti tvarkingus sąvartynus;
- rinkti antrines žaliavas;
- spręsti vietines aplinkosaugos problemas.
