Socialdemokratai ir socialliberalai nutarė sudaryti rinkiminę koaliciją. Valdantieji keičia savo pavadinimą ir partinį vaizdinį. Didžiuma politologų ir politikų tokį žingsnį vadina sveikintinu ir racionaliu, padėsiančiu rinkėjams susigaudyti kairiojo flango partinėje įvairovėje.
Žingsnis išties sveikintinas, juolab racionalus - jis dar kartą rodo, kokie fiktyvūs buvo ir yra vadinamųjų kairiųjų kuriami junginiai, pavadinami skambiu partijų vardu. Jie buvo suburiami tam, kad pateiktų rinkėjams jų trokštamos “naujos politikos” vaizdinį ir padėtų išlaikyti valdžią senose komunistinės nomenklatūros ir jos išugdytos pamainos rankose.
Džiūgavimai ir sveikinimai, lydintys koalicijos iniciatorių ir juos palaikančių politikų pasisakymus, nuslepia kelis svarbius dalykus, liudijančius esminį populistinį koalicijos formavimo ir jos pateikimo rinkėjams pagrindą.
Būtina turėti omenyje, kad koaliciją sudaryti paskatino įsiplieskęs Seimo skandalas, kurio šešėlis krito ant socialdemokratų ir socialliberalų. Kaip neretai Lietuvoje būna, rinkėjai nusivilia kokiomis nors partijomis ir jas keikia, tačiau tebemyli jų lyderius, sugebančius išlikti “niekuo dėtais” ar “nežinojusiais”. Tad ir šiuo atveju rinkėjams pateikiama jau tartum ne partinė, o dviejų autoritetingų lyderių - premjero Algirdo Brazausko ir Seimo pirmininko Artūro Paulausko - koalicija. Partinių strategų tikslas yra atskirti rinkėjų sąmonėje A. Brazausko ir A. Paulausko vadovaujamą darinį nuo pasitikėjimą praradusių jų partijų pavadinimų.
Skandalui rutuliojantis, žiniasklaidoje mirgės socialdemokratų ir socialliberalų partijų pavadinimai, tačiau rinkimų kampanijoje bus įsukamas jau kitas pavadinimas, populiarių lyderių pavardėmis pridengiantis tuos pačius partiečius. Tad balsuokime už ilgai Lietuvos žmonių lauktą ir jiems daug laimės atnešiančią valstybininkų “Algirdo Brazausko ir Artūro Paulausko” sąjungą.
Lyderių vardų, kaip politinio junginio pavadinimo, iškėlimas yra pats tikriausias populizmas, rodantis, kad tiems lyderiams iš esmės nesvarbu, kokioms partijoms jie vadovauja, - svarbu, kad valdančiosioms.
Koalicijos strategai pasimokė ir iš vadinamųjų pilkųjų politinių technologijų - jie iškėlė lozungą “Už darbą Lietuvai”. Nesvarbu, kad žodžio “darbas” prasmė čia labai jau neaiški - ar politikai raginami dirbti Lietuvai, ar Lietuvos žmonėms žadama suteikti darbo, ar visai Lietuvai bus pasiūlyta, kaip ji dar geriau galėtų dirbti politikams... Svarbiausia tai, kad lozungo “darbas” siejasi su Darbo partija ir gali patraukti dalelę Viktoro Uspaskicho rinkėjų. Tokius semantinius triukus ypač mėgsta rusų polittechnologai.
Tad su populizmu rengiamasi “kovoti” populizmu. Kitaip ir negali būti, nes ta kova - tariama, tik rinkėjams skirta kova, turinti pavaizduoti demokratinį vyksmą. Minėtų lyderių pavardė koalicijos pavadinime leistų manyti, kad jie jau vienaip ar kitaip užsitikrino, kad Seimo skandalas niekaip jų nepalies. Šiuo atžvilgiu keletą kozirių turi A. Paulausko politinę karjerą gerokai parėmęs V. Uspaskichas. Tad vienoks ar kitoks derėjimasis su juo buvo neišvengiamas.
