Praeitą savaitę Lietuvos politinis elitas vietinei publikai rodė du nepaprastai skirtingus savo pavidalus. Vienas jų skirtas išoriniam pasauliui, užsieniui, o kitas - mūsų šalies visuomenei. Tie pavidalai tokie nepanašūs, neturintys jokių bendrų bruožų, jog negali patikėti, kad tai ne skirtingų grupių, o tų pačių žmonių kuriami paveikslai.
Vilniuje vykusiame NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikime mūsų politinis elitas rodė išeiginį, užsienio vartotojams skirtą pavidalą, įkūnijantį ir vakarietiškos politinės sistemos bei vertybių bruožus. Tai rimtų, už savo žodžius atsakingų, NATO Aljansui ir Europos Sąjungai įsipareigojusių politikų grupės vaizdinys, kurį jau palaiko įvairiopos integracinės sėkmės, gebėjimas stiprinti valstybės įvaizdį politinėmis iniciatyvomis. Ne tik NATO persitvarkymo, bet ir ES plėtros bei iš jos kylančių iššūkių atžvilgiu sėkmingai įtvirtinamos reikšmingos užsienio politikos kryptys, rodančios vis didėjantį užsienio partnerių pasitikėjimą mūsų šalimi, - vadovavimas Afganistano provincijos atstatymo darbams, pagalba Ukrainai ir Gruzijai, siekiančioms įsitraukti į transatlantinių ir ES procesų lauką.
Visai kitaip tas užsienio pasitikėjimą pelnantis elitas atrodo vidaus politinėje elito scenoje. Gal joje kraiposi tiesiog kiti žmonės? Tie patys, tik visai kitaip atrodantys - ir užsienio reikalų, ir krašto apsaugos ministrai, ir premjeras... Nesibaigiantys skandalai, begėdiškas stumdymasis prie valstybės biudžeto, nesugebėjimas pasiūlyti jokios aiškesnės sumaištį išgyvenančios visuomenės sutelkimo programos. Ką jau kalbėti apie vieningus veiksmus, kurie atlieptų esminį dabarties metamą iššūkį - tautai iškilusią grėsmę ne tik kultūriškai, bet ir fiziškai sunykti. Visos tos negalios ir skandalai pridengiami nesiliaujančios ir vis stiprėjančios demagogijos, ją palydint infantiliškomis grimasomis ir judesiais, kylančiais iš elite įsitvirtinusios nuostatos „ant visų dėti skersą“, ypač ant rinkėjų.
Šiuo metu valdančiosios politinės jėgos ir Vyriausybė įsijautę į „Mokesčių reforma“ vadinamą farsą. Tačiau tas farsas yra gerai surežisuotos politinės kovos apraiška. Kovojama dėl politinės galios įtvirtinimo, stengiamasi įgyvendinti Seimo rinkimų suteiktas galimybes. Seimo rinkimus laimėjo Viktoro Uspaskicho ir Artūro Paulausko duetas, šiuo metu įgavęs didžiausią politinę valdžią. Vis dėlto nuo valdžios nepavyko nustumti Algirdo Brazausko. Tad valdžia teko dalytis. Tačiau Lietuvoje ja niekada nesidalijama - ji visa turi būti suimta vienų rankų. Toks yra mūsų pokomunistinės tikrovės „dėsnis“, kad ir kokiais demokratiniais procesais jis būtų apkaišytas.
Po Seimo rinkimų paaiškėjo, kad Viktorui Uspaskichui ir Artūrui Paulauskui laimėjimą dar teks įgyvendinti - išspausti visas jame glūdinčias galimybes. O tos galimybės tokios - artimiausiam dešimtmečiui visą valstybės politinę ir ekonominę valdžią paimti į savo rankas, įstatant savo rato žmones į visus reikšmingus valstybinius postus. Santykiai Vyriausybėje akivaizdžiai rodo, kaip tos galimybės „išmušinėjamos“.
V. Uspaskichui tampa nebereikalingas Algirdas Brazauskas ir jo komanda - kaip tik prieš socialdemokratų suvažiavimą atėjo metas išvalyti politinę areną. Juk sumenkintas, o gal ir nuverstas premjeras gali atsisakyti ir partijos vairininko pareigų. Netekus premjero posto, nebepadės ir partinės disciplinos stiprinimas. O naujo vairininko, galinčio artimiausiu metu pretenduoti į premjero kėdę ir įveikti V. Uspaskicho bei A. Paulausko užtvarą, - nematyti. Beje, atkreiptinas dėmesys, kad Seimo vadovybės postai tarsi nejučiomis pereina į Darbo partijos rankas. Socdemų partiją galima dar labiau susilpninti sujungus ją su A. Paulausko socialliberalais. Tada ji taptų politiniu V. Uspaskicho padaliniu, labai tinkamu demokratinei sistemai vaizduoti įsigalinčios vienvaldystės sąlygomis.
Tvirtinama, kad koalicijai niekas negresia, nes jai nesą alternatyvos. Juk niekas nenorįs priešlaikinių rinkimų. Visos partijos priešlaikinių rinkimų bijo, tačiau mažiausiai - Darbo partija. Jai prieš naujus rinkimus tereikėtų pasakoti, kaip buvusieji koalicijos partneriai neleidę Lietuvos varguolių „apipilti gėrybėmis“. Konservatoriams, nepaisant pakilusių reitingų, artimiausiu metu lemta būti aptarnaujančia partija dėl dviejų dalykų - jie neturi stipraus, patrauklaus rinkėjams lyderio ir yra visiškai priklausomi nuo savų finansinių rėmėjų. Atėjus metui, gali pasirodyti, kad jų rėmėjus valdo visai kiti žmonės. Liberalcentristai labai pažeidžiami dėl savojo lyderio Artūro Zuoko iškovoto „autoriteto“ ir kabliukų, ant kurių jis pakabintas. Juk A. Zuoko likimas šiuo metu priklauso nuo tų politikų, kurie valdo teisėsaugą. Niekas nenustebtų, jei dalis liberalcentristų kartu su liberaldemokratais taptų naujos koalicijos, kurią pastaruoju metu ir nori suburti V. Uspaskichas, nariais.
Du mūsų politinio elito pavidalai rodo, kaip vidaus gyvenimo tikrovė skiriasi nuo užsieniui pateikiamo demokratinės valstybės, ES narės vaizdinio. Sukurta formaliosios demokratijos sistema - partijos, valdžios pasidalijimas, laisvi rinkimai, - kuri laiduoja per penkiolika metų susicementavusio politinio elito valdžią. Suprantama, vykstant vidinei elito kovai dėl įtakos sričių ir galimos vienvaldystės. Tačiau nuo tos kovos demokratijos nedaugėja. Politinio elito požiūriu visuomenės nėra - yra tik rinkėjai, kurie reikalingi tam, kad nustatytu laiku prieitų prie balsadėžių ir pavirtintų eilinę demokratijos pergalę ar išlaikytą „politinės brandos“ egzaminą. Kitaip tariant, užsieniui patvirtintų, kad egzaminatorių valdžia teisėta.
