Paviešinta keletas kyšininkavimu įtariamų seimūnų pokalbių su pastaruoju metu nepaprastai išgarsėjusiu verslininku Andriumi Janukoniu. Tikėkimės, artimiausiu metu išgirsime daugiau “gerųjų naujienų”. Tie pokalbiai neatskleidė jokių stulbinamų dalykų. Vadinamasis eilinis pilietis galėtų pasakyti taip ir įsivaizdavęs politikų bei verslininkų ryšius.
Vis dėlto kartais labai pravartu pamatyti ar išgirsti tai, ką tik įsivaizduoji ar manai esant. Visi žinome, kad politinės korupcijos voratinklis apėmęs aukštosios politikos ir didžiojo (ne mažojo ar vidutinio) verslo sritis. Galėtume net sakyti, jog pastaruoju metu aiškėja, kad abi šios sritys pavaldžios vienam - verslo - principui. Kitaip tariant, politikai verslininkams teikia politines paslaugas, už kurias gauna atlygį. Tą jie daro per savo tiesioginę įstatymų leidybos veiklą, todėl ir pagrįsta yra kalbėti apie politinę korupciją.
Politikai teikia politines paslaugas tiems, kurie už jas moka. Čia taip pat galioja konkurencijos dėsnis: kai kurie politikai varžosi įsiteikdami ir įtikdami, o jų “paslaugų” kokybė priklauso nuo atlygio. Šiuo atžvilgiu nepaprastai svarbus yra politiko politinis svoris, jo viešasis “dorovinis” įvaizdis.
Klausydamas įrašų, imi suvokti, kad toks verslininkams (šiuo atveju A. Janukoniui) reikalingų įstatymų aptarimas ir “stūmimas” yra tapęs kasdieniu dalyku. Galima ilgai aiškintis, ar esama pakankamų įrodymų, kad kalbėta ir apie pinigus, buvo ar nebuvo jie perduoti. Tiesioginių įrodymų visada pritrūks, nes kalbėdami apie savaime aiškius dalykus žmonės dažniausiai jų neįvardija. Juolab tokio rango politikai ir verslininkai. Todėl vakarietiškos demokratijos šalių politikai, viešai įtarti korupciniais ryšiais, paskuba pasitraukti iš politinės scenos, stengdamiesi kuo labiau sumažinti su viešu skandalo aiškinimusi susijusius politinius bei moralinius nuostolius.
Labiausiai krinta į akis, kaip dalykiškai įvairioms politinėms partijoms priklausantys politikai ir verslininkas skaičiuoja reikalingus balsavimui Seimo narių balsus, kaip dėstomos poveikio galimybės ir pasižadama veikti. Įstatymų priėmimo reikalai tvarkomi lyg turguje. Atrodo, kad įstatymai kepami iš abejotinos kokybės tešlos, į kurią labai jau mažai dedama valstybės, visų Lietuvos žmonių interesų raugo. Kartais apskritai “užmirštama” jo įdėti, nes svarbesni pasirodo esą finansiniai “grupės draugų” interesai.
Suprantama, Seimas, politikai ir verslininkai turi aptarinėti būsimus svarbius įstatymus, o politikai visada turi atsižvelgti į verslo interesus, nuo kurių priklauso šalies ekonomika. Tokie aptarinėjimai turėtų būti išsamiai žiniasklaidos komentuojami. Tačiau politikams būtina derinti įvairių verslininkų grupių interesus, atsižvelgiant į bendrą valstybės vykdomos politikos, ekonomikos, žmonių gerovės, pilietinės visuomenės ugdymo interesą. Girdėtuose pokalbiuose aiškus tik vienas - asmeninis interesas.
Dabar jau niekam nebekyla abejonių, kad įtakingi su verslininkais bendraujantys politikai įvairiais būdais stengiasi paveikti kitus Seimo narius, kad tie balsuotų už reikiamus įstatymus ar jų pataisas. Veikiama ne tik frakcijose (pažadama frakcijos parama), bet ir per asmeninius santykius. Tačiau šis veiklos baras taip ir liks nutylėtas. A. Janukonis puikiai išmano Seimo darbo ypatumus, procedūrines subtilybes, todėl politikams pasiūlo ir konkretesnių veikimo būdų. Jo rankose ne tik pinigai, bet ir virvelės, ant kurių politikai “pakabinti”. Jie juk ir vėliau privalės jam dirbti: įsivaizduokime A. Janukonį graudžia mina aiškinantį kokiam šio ar būsimo skandalo herojui, esą teisėsauga labai jau jį “laužianti”, tad tam ar kitam parankiniui teksią paviešinti, kada, kiek ir už ką buvo mokėta...
Ne pats politinės korupcijos skandalas žemina Seimą ir Lietuvos politinį vyksmą, o kasdienybe tapęs žemo lygio uždaras politinis turgus. To lygio nepakels teatrališki įtariamųjų gestai, užuominos apie galimas provokacijas, aiškinimai apie gilų Lietuvos politikos purvą, kuris juos esą sutepęs. Juk visi jie daugybę metų tą purvą “gamino”. O gal jiems nežinant tai darė kiti seimūnai? Tada jie prasti politikai, kad nežinojo, kas tiek metų vyksta jų pašonėje. Ir vienu, ir kitu atveju jie nusipelno būti išmesti iš politikos, nors to purvo gal ir nesumažės.
