Įvyko tai, ko beveik niekas nesitikėjo. Tačiau viskas vyko, kaip jau Lietuvoje tapo įprasta – nedidelis, lyg ir nekenksmingas akmenėlis po kurio laiko pasirodo esąs didžiulis luitas. Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas krito. Krito ne įnirtingoje politinėje kovoje, sukėlęs didelę audrą, įsigijęs gerbėjų ir priešų, o lygioje vietoje, politologams svarstant dideles jo galimybes tapti prezidentu.
Seimo pirmininkas buvo nuverstas „pribrendus reikalui“. Pats ne sykį mėtęs savo politiniams priešininkams neperžengiamais luitais virstančius skandalėlių akmenėlius, jis stebėtinai nepajuto, jog pats tapo valdančiajai koalicijai, tiksliau – pagrindiniams jos veikėjams, nepageidaujamu politiku. Tiesa, jokie išoriniai ženklai nerodė susiklosčius tokią padėtį, tačiau ją akivaizdžiai atskleidė balsavimo Seime rezultatas – 94 seimūnai buvo prieš A. Paulauską.
Daug sakantis skaičius. Jis teigia, jog Seime jau prieš kurį laiką buvo susiklosčiusi nuostata šalinti Seimo pirmininką. Laukta progos. Galima svarstyti, kodėl A. Paulauskas, vienas vingriausių politikų, nepajuto šios nuostatos, ar nuotaikos, ir nesiėmė priemonių jai perlaužti. Gal įtikėjo savo visagalybe, ypač po puikiai atliktų operacijų verčiant bei diskredituojant politinius priešininkus? O gal padarė keletą lemtingų klaidų, sugadinusių santykius su senu partneriu Viktoru Uspaskichu? Neatmestina ir galimybė, jog Seimo pirmininko vertimas susijęs su politinių jėgų „persiskirstymu“ baigiamajame „Mažeikių naftos“ išpirkimo etape. Kaip ten būtų, balsavimas rodo, kad A. Paulausko likimas buvo nulemtas gerokai anksčiau, nei konservatoriai inicijavo nepasitikėjimą.
Konservatoriai patys nesitikėjo tokio rezultato. Tad ir šįkart jie tiesiog atliko jiems kitų, geresnių politinių žaidėjų, numatytą vaidmenį. Konservatoriai, kaip ir visa opozicija, savo iniciatyvą galės laikyti gero opozicijos darbo ženklu, tačiau dera kelti klausimą – ką konservatoriai laimėjo nuversdami Seimo pirmininką? Galima teigti, jog susiklosčiusi būsena jokios apčiuopiamos naudos konservatoriams neteikia. Gal dėl to jų lyderis Andrius Kubilius prakalbo apie geidautinus priešlaikinius Seimo rinkimus.
Tačiau vargu ar tokius rinkimus planuoja valdančiosios partijos. Nors, suprantama, vienaip ar kitaip ruošiasi ir tokiam netikėtumui. Tikėtina, kad Darbo partija ir socdemai bandys susitarti, ar jau susitarė, kaip išlaikyti koaliciją be A. Paulausko. Beje, socialliberalai po šio smūgio gali visiškai sunykti – juk A. Paulauskas politinį svorį išlaikė tik kaip koalicijų meistras, sugebėdamas iš rinkimų išpešti daug daugiau naudos, nei galėtų tikėtis skaičiuojant pagal „rinkėjų balsus“. Tam tikrą valdančiųjų partijų pasirengimą susiklosčiusiai situacijai rodo užtikrinta tų partijų vadovybės laikysena. Ypač sustiprėję atrodo socdemai.
Socdemų fone savo elgesiu, nemotyvuotais karštligiškais pareiškimais išsiskiria Darbo partijos lyderio V. Uspaskicho figūra. Jo iniciatyva sudaryti parlamentinę komisiją prezidento Valdo Adamkaus veiklai tirti, manau, nustebino net prie ekstravagantiškų partijos lyderio piruetų įpratusius partiečius. Vargu ar partiečiams gali patikti tas vaidmuo, kurį V. Uspaskicho išpuoliai prieš prezidentą jiems priskiria. Dalies elektorato akyse jie tampa pačiais tikriausiais Lietuvos valstybingumo priešais, kadangi jų lyderis stengiasi apdergti ir sumenkinti paskutinę žmonių pasitikėjimą išlaikiusią valstybės instituciją.
Galimas dalykas, jog tokius išpuolius, žinodami V. Uspaskicho polinkį „pasirodyti“ bei „dėti skersą“, skatina kai kurie jo patarėjai, stengdamiesi tarp partiečių ir vadovybės suformuoti nepasitenkinimo lyderiu jauseną. Dėl ko tai galėtų būt daroma? Kad partijos vairas pereitų į Viktoro Muntiano rankas. V. Muntiano elgesys pastaruoju metu rodo jį gerokai peraugus dabartinio Darbo partijos lyderio gebėjimus ir politinę nuovoką. Galima nujausti, jog tokią įvykių eigą būtų linkę skatinti ne tik socdemai, bet ir kitos parlamentinės partijos. Netikėtai „paslydus“ V. Uspaskichui, jau ir konservatoriams atsivertų galimybė prisijungti prie naujos, suprantama, Lietuvos labui sukurtos plačios koalicijos: konservatorių pažadas nebendrauti su Darbo partija, manyčiau, yra saistomas tik su jos vadovu. Tad tikėkimės naujų virtimų bei kryčių.
