Praėję metai buvo pažymėti Irako karo ženklu. Amerikiečiai ir jų sąjungininkai, nepaisydami kitų JT Saugumo tarybos narių nepritarimo, ryžosi nuversti Saddamo Husseino režimą, jau daugelį metų atvirai šantažavusį tarptautinę bendriją. Ši operacija sustiprino hegemoninį Jungtinių Valstijų vaidmenį kuriant naująją pasaulio tvarką.
Irako karo atgarsiai, pastaruoju metu stiprėjantis irakiečių pasipriešinimo judėjimas, kuriame žymu ir tarptautinių teroristų pėdsakas, karo su tarptautiniu terorizmu plėtra savaip nustelbia kitus esminius globalinius poslinkius, sietinus su demokratizacijos procesais ir sykiu su naujais iššūkiais demokratijai.
Diktatoriškojo Irako režimo nuvertimas, taip pat po rugsėjo 11-osios tragedijos amerikiečių paskelbta prevencinio smūgio teroristams ir juos remiančioms valstybėms doktrina yra nedviprasmiškas pareiškimas visiems diktatoriškiems režimams, jog jiems būtina liautis vykdžius šantažo ir žaidimo su teroristais politiką. Joks diktatoriškas režimas nebegali jaustis toks saugus, koks jautėsi prieš kelerius metus. Ypač jei turėjo užtarėjų Saugumo taryboje. Suprantama, keičiasi ir diktatorių politinė retorika – jau nebegirdėti atvirų grasinimų, juolab provokavimo. Visiems tapo aišku - pamoka gali būt pakartota.
Pasikeitusi tarptautinės politikos pobūdį paliudijo Libijos diktatoriaus Muammaro Gaddafio prieš kurį laiką išsakytas gana netikėtas pareiškimas, jog jo šalis nutraukianti visas masinio naikinimo ginklo kūrimo programas ir įsileidžianti tarptautinius inspektorius. Nyksta dar vienas tarptautinės įtampos židinys, tarptautinio terorizmo grupės nebetenka svarbaus rėmėjo. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog slaptos amerikiečių ir anglų diplomatų derybos su Libija truko daugiau kaip pusmetį – vadinasi, amerikiečiai nesiremia vien ginklu, o sugeba derinti įvairias poveikio priemones.
Esama ženklų, jog Libijos pavyzdžiu linkusi pasekti ir Šiaurės Korėja – ji lyg ir sutinka įsileisti į savo branduolinius objektus amerikiečių ar tarptautinius inspektorius. Tačiau komunistinė Korėja jau spėjo įpratinti pasaulį prie diplomatinių akibrokštų, tad dar galimi įvairiausi netikėtumai.
Karinę operaciją prieš Iraką savaip paskatino ir Afganistano operacijos patirtis – buvo suvokta, kokias didžiules galimybes tarptautiniam terorizmui teikia jį remiančių valstybių institucijos. Todėl šalys, ant kurių kris įtarimo šešėlis, susilauks vis didesnio tarptautinio politinio bei karinio spaudimo. Tačiau nedera užmiršti, jog kad ir kokiose šalyse būtų verbuojami bei treniruojami teroristai, savo mokymus jie užbaigia Vakarų šalyse – išsilavinimą įgyja Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje, lėktuvus pilotuoti mokosi Jungtinėse Valstijose. Pastaruoju metu šiose šalyse diegiamos naujos apsisaugojimo nuo teroristų priemonės neabejotinai kirsis su įsigalėjusiais demokratijos standartais.
Jungtinių Valstijų ir vadinamosios koalicijos smūgis Irakui sukrėtė arabų pasaulį. Kitas smūgis - S. Huseino sulaikymas. Arabų valstybių politikai vis labiau suvokia, jog jiems patiems būtina imtis kovos su islamiškuoju tarptautiniu terorizmu ir sykiu paskatinti tam tikrus demokratizacijos procesus. Tačiau kaip tik demokratizacijos procesai islamo šalyse gali sustiprinti islamo ideologijos ir islamistų galią. Kodėl? Kadangi laisvuose rinkimuose (o laisvi rinkimai laikomi esmine demokratijos sąlyga), kurių rengimui tiek daug dėmesio skiria Vakarų šalys, daug šansų laimėti įgauna radikaliosios islamiškosios partijos. Tokioms partijoms laimėjus demokratijai iškyla mirtinas pavojus, kadangi jų lyderių požiūriu demokratija yra niekingas vakarietiškas išmislas.
Toks demokratijos eksperimentas sykį jau vyko Alžyre. Laimėjus rinkimus islamistams, kurie buvo pasiryžę demokratiniu būdu panaikinti demokratines institucijas, valdžią paėmė kariškiai, ir prasidėjo iš esmės slaptas pilietinis, teroristinis karas, jau nusinešęs daugelio dešimčių tūkstančių gyventojų gyvybes. Pakistane prieš kurį laiką surengtuose rinkimuose taip pat laimėjo islamistinis blokas. Per rinkimus politinę galią islamistai įtvirtino ir Turkijoje. Paradoksalu, tačiau tose šalyse demokratijos garantas yra karininkijos elitas. Neabejotinai problemiški bus ir rinkimai Irake.
Daugelyje arabų šalių jokios grynai politinės, pasaulietiškos partijos niekaip nelaimės prieš religines, kadangi negali atvirai ideologiškai oponuoti pastarosioms, antraip rinkėjų akyse virstų ateistinėmis. Tad demokratijos raida tokiose šalyse siesis su karinės galios palaikomu autoritarizmu. Kyla svarbus demokratizacijos modelių klausimas – vakarietiškojo, islamiškojo, rusiškojo ir kitokių. Demokratinis pliuralizmas ar demokratijų pliuralizmas?
