Šiuo metu įkalinto Rusijos oligarcho Michailo Chodorkovskio laiškas visuomenei, kuriame aiškinamos rusiškojo liberalizmo nesėkmės ir liberalų atsakomybė už šalies nuosmukį, iš kurio galįs išvesti tik dabartinis prezidentas Vladimiras Putinas, sukėlė audrą - laiškas svarstomas ne tik šios šalies žiniasklaidoje. Oligarchas prisiekia ištikimybę dabartinei valdžiai ir ragina savąją “klasę” atgailauti.
Rusijos valdžia gali tik mėgautis savo pergale - juk dar visai neseniai prieš “režimą” atvirai pasisakęs, savų politinių ambicijų neslėpęs ir tvirtinęs, kad niekada nekeisiąs pažiūrų, magnatas ne tik atgailauja, bet ir pripažįsta klydęs, o iš esmės - ir nusikaltęs Rusijos žmonėms. Prisipažinimas reikšmingas dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia M. Chodorkovskis yra vienas turtingiausių ir žinomiausių pasaulio žmonių, savo turtus sukaupęs vadinamosios “prichvatizacijos” metais. Tą laiką gerai atsimena ir Lietuvos žmonės, matę, kaip visai neseniai dar “liaudies” vadintas turtas pereina naujųjų turčių nuosavybėn. Ne tik tas turtas, bet ir santaupos. M. Chodorkovskis buvo tapęs visos tokių žmonių grupės simboliu, nepaprastai patraukliu vakariečiams, kurie buvo linkę jį laikyti apskritai naujosios “vakarietiškosios” Rusijos simboliu, rodančiu jos demokratiškumo lygį. Šitai nėra keista, žinant, kad oligarcho kompanija valdo didžiules naftos versloves, o tokios verslovės, paprastai kalbant, didele dalimi ir nulemia visų dabartinių kovų dėl demokratijos pobūdį.
Kitas svarbus dalykas tas, kad Rusijoje vykdytas liberalias reformas jis susieja su oligarchų grupės interesų įgyvendinimu. Šiuo atžvilgiu jis moraliai pateisina ne tik prieš jį ir jo bičiulius nukreiptus Rusijos valdžios veiksmus, bet ir būsimas tokio pobūdžio sankcijas prieš savąjį klaną. Šitai galima suvokti ir kaip ženklą vakariečiams - liautis tokius valdžios veiksmus vadinus nedemokratiškais ar autoritariškais.
Labiausiai šaipomasi iš M. Chodorkovskio išvadų, esą vienintelis tikras Rusijos liberalas yra jos prezidentas, kuriam rūpi ne asmeniniai, o visų šalies žmonių interesai, jų gerovė. M. Chodorkovskis, atmesdamas kosmopolitinę liberalizmo ideologiją, pasižada visas jėgas skirti tai gerovei kurti. Vadinasi, jau nebegali būti jokių kalbų apie kapitalų išvežimą ar jų slėpimą.
Sutikimas pasidalyti - bene svarbiausias laiško akcentas. Privatizacijos metais įgytų turtų kilmės ir teisėtumo klausimas yra esminė laiško gija, kurią didžiuma komentatorių linkę apeiti. O juk šis klausimas svarbus visų pokomunistinių šalių žmonėms, nors viešumoje ir nesvarstomas. Pokomunistinėse šalyse buvusioji komunistinė nomenklatūra, iš kurios kilę ir M. Chodorkovskis su didžiuma savo “klasės” atstovų, nusavino buvusią “liaudies nuosavybę”. Dabar jis prisipažįsta, kad oligarchų turtas nebuvo ir nėra uždirbtas - jis buvo gautas, paimtas, pasinaudojant savo padėtimi, ryšiais ir veikiant išvien su aukščiausiais valstybės politikais bei pareigūnais. Net įstatymai buvo kuriami (arba paliekamos vadinamosios “spragos”), kad pusvelčiui, veltui ar net su valstybės priemoka būtų galima “teisėtai” nugvelbti gardžiausius pramonės kąsnelius, o ypač strateginių žaliavų versloves.
Dabar M. Chodorkovskis aiškina, kad didelė politinė problema yra Rusijos žmonių požiūris į oligarchus ir verslininkus - apie 90 proc. yra įsitikinę, kad 10 proc. praturtėjo nedorai ir neteisėtai, kad jie apvogė paprastus žmones. Vyraujant tokiam įsitikinimui, jokios teisinės “operacijos”, jokie skelbiami “senaties terminai” negali įteisinti anuo metu sukaupto turto, tad ir socialinės padėties. Kita vertus, tas įsitikinimas lemia žmonių politinius veiksmus - jie linkę palaikyti tuos politikus bei politines jėgas, kurios užsimena apie socialinį teisingumą ar atvirai juo manipuliuoja. O socialinis teisingumas šiuo atveju suprantamas paprastai - priversti oligarchus ir jiems padėjusius valdininkus bei politikus pasidalyti savo turtais.
Lietuvoje anais “pirminio kapitalo kaupimo” metais buvo taikomos tokios pat “liaudies turto” nusavinimo schemos, kaip ir Rusijoje. Ir partija buvo ta pati, ir mentalitetas tas pats. Socialinės skriaudos jausmas taip pat gyvybingas, tik apimantis mažesnę visuomenės dalį. Dabar jau politinis ir verslo elitas tvirtina, kad nuosavybė neliečiama. Suprantama, privati nuosavybė - demokratinės visuomenės pagrindas. Tačiau užmirštama patikslinti, kad neliečiama yra teisėtai įgyta nuosavybė. Kaip tik nuosavybės įgijimo pokomunistinėse šalyse teisėtumas gali, o kartais ir turi būti ginčijamas, kad būtų išvengta iš staigaus socialinės atskirties didėjimo visuomenės stabilumui kylančių grėsmių.
Kad toks ginčijimas netaptų politine problema ir politinių jėgų manipuliavimo priemone, būtinas tam tikras politikų ir anais laikais nepaprastai pralobusių verslininkų susitarimas, kurio rezultatas galėtų būti, pavyzdžiui, specialaus pensijų, sveikatos apsaugos ar švietimo fondų įkūrimas mažiausias pajamas turintiems padėti. Šitai neabejotinai sumažintų populistinių politikų poveikį elektoratui, nes esminis to poveikio instrumentas - socialinis teisingumas. Tačiau mūsų politikai linkę populizmą gydyti įstatymais, kurie, suprantama, niekaip nepakeis dalies visuomenės, juolab nuskriaustosios dalies, įsitikinimų bei jausmų. Jie nelinkę dalytis: tylomis sau ir valdininkijai nepaliaujamai keldami atlyginimus (tartum stengdamiesi kompensuoti nujaučiamą pragyvenimo lygio kilimą įstojus į Europos Sąjungą), jie ilgai ir komiškai svarsto, kelias dešimtis litų reikėtų pridėti prie pensijų, o sykiu ir kaip, padidinus kokias pašalpas, sumažinti jas gaunančių būrį.
