Viena po kitos į viešumą išlenda korupcijos apraiškos ir įgauna skandalų pavidalą. Tie skandalai rodo korupcijos apimtį. Žemės sklypų “įsigijimas”, naudojantis tarnybine padėtimi, korumpuoti teisėjai, diplomatų verslas... Šių istorijų paviešinimas ne tik pateikiamas, bet ir suvokiamas kaip kova su korupcija. Tačiau koks yra tos korupcijos pobūdis - gal ji būdinga mūsų valstybinei sanklodai?
Šitaip keliamas klausimas suproblemina ne tik pačią korupciją, bet ir kovą su ja. Tiesa, visokia kova su korupcija yra sveikintinas dalykas, nes bent jau ją įvardija. Vis dėlto, jei pripažįstame korupciją esant esminiu mūsų politinės administracinės sistemos bruožu, imame nujausti kovą su ja esant labai painų politinį vyksmą - tam tikri pačios korumpuotos sistemos elementai turi sukaupti savyje apsivalymo galios. Juk su korupcija kovoja korumpuotos sistemos institucijos. Vadinasi, būtina nauja politinė valia, peržengianti įprastos elgsenos normas, būtinas pagrindinių politinių jėgų susitarimas, grindžiamas aiškiu korupcinės sistemos ir jos raidos, apimties bei ypatumų išskleidimu. Kol kas politinių jėgų sutarimas gana deklaratyvus. Kitaip ir negali būti, nes didžiuma kovą su korupcija teigiančių politikų yra ne tik korupcinės sistemos, bet ir įvairių korupcinėmis laikytinų istorijų veikėjai, nelinkę viešai išpažinti savo korupcinę veiklą.
Koks pagrindas teigti korupciją esant būdingą mūsų politinei ekonominei sistemai? Mūsų sistemos susiklostymas ir raida esmiškai susijęs su privatizavimo procesu, o privatizavimas dažnai vyko kaip korupcinis ir korumpuojantis procesas. Esmiškai korupcinis procesas buvo valstybės lėšų išplovimas per komercinius bankus bei tų bankų išvogimas. Kol kas juk nėra deramai suvokta vadinamosios čekinės privatizacijos istorija - tuo metu buvusią “liaudies nuosavybę” sėkmingai nusavino su politiniu elitu susiję žmonės, o nusikaltėlių pasaulis, supirkdamas čekius, užmezgė glaudžius santykius su politikais bei aukščiausio lygio valdininkais.
Svarbus yra susiklostęs valstybinis korupcinis kontrabandos, taip pat viešųjų pirkimų mechanizmas. Neseniai Seimo pirmininkas radijo laidoje didžiuodamasis pareiškė, kad šiuo metu už tuos pačius pinigus kelių nutiesiama ir pastatų pastatoma dvigubai, kadangi valdininkams nebemokama kyšių. Šitai ir esąs visų trokštamas korupcijos pašalinimas. Net jei taip ir būtų (nors, pasak žinovų, Vilniuje jau kalbama apie 20 proc. statinio sąmatos), tai kur valdininkams iškeltos bylos, kur valstybei sugrąžinti pinigai? Vadinasi, visi turtus susikrovę korupcionieriai tebevaldininkauja. Kaip tad patikėti apsivalymo tikrumu?
Sunku patikėti ir Seimo pirmininko Artūro Paulausko nuoširdumu. Prisimintinas šiuo atžvilgiu gegužės 20 d. jo pastangomis priimtas Naftos ir dujų išteklių mokesčių įstatymo pakeitimo įstatymas, suteikęs vienai naftininkų grupei metinių lengvatų ar ne už 30 mln. litų. Prezidentas Rolandas Paksas vetavo šį įstatymą kaip korupcinį. Tik pagalvokime - prezidento teisininkai sako, jog Seimas kartu su pirmininkaujančiu priima korupcinį įstatymą, o A. Paulauskui, kaip teisininkui (šitai jis dažnai paryškina), nė kiek nerūpi toks kaltinimas. Gal Lietuvoje ėmė veikti AA (anoniminių apsivalančiųjų) politikų klubas? Atkreiptinas dėmesys, kiek įvairiausių politikų sėdi su nafta susijusių verslininkų kišenėje.
Valstybinį korupcijos mastą rodo ir Kauno apygardos teismo nuosprendis Kauno holdingo kompanijos bei EBSW firmos sukčiams. Atkreiptinas dėmesys, kad nepaprastai švelnūs nuosprendžiai paskelbti teisėjų korupcijos skandalo metu. Atrodytų, kiti teisėjai turėtų saugotis, kad ant jų nekristų įtarimas. Tačiau kauniečiams teisėjams nė motais - jie dirba savo darbą. Nesvarbu, kad ne tik paprasti žmonės gūžčioja pečiais ar atvirai kalba apie “vieną sukčių gaują”, bet ir aukščiausi šalies pareigūnai stebisi tokia bylos baigtimi. Kauno holdingas taikė tą pačią schemą, kaip ir bankų ištuštintojai: gerais procentais žmonės viliojami sunešti pinigus, kurie vėliau “išskolinami” saviems. Šitai buvo daroma prižiūrint valstybinėms institucijoms, kurių žmonės taip pat nemenkai pasipelnė. Daugybė įvairaus rango Kauno pareigūnų gavo didžiulius specialius procentus ir buvo įspėti laiku atsiimti indėlius. Vargu ar bus paskelbti tų valdininkų sąrašai.
Jokie rimtesni korupcijos skandalai neįmanomi be aukščiausio rango politikų valios. Tačiau jau pasigirdo politologų raginimų, kad politikai nesikištų į spec. tarnybų veiklą, esą jie tik trukdą dirbti, nes rūpinasi vien politiniu įvaizdžiu bei rinkimais. Suprantama, politikams šitie dalykai visada svarbūs, tačiau specialiosios tarnybos, kurios kovoja su korupcija, yra tos pačios sistemos elementas, o jų veikla priklauso nuo politinių sprendimų. Ir labiau, nei mes linkę manyti. Kita vertus, labai svarbu yra spausti tas tarnybas demokratiniam viešumui.
O spec. tarnyboms šiuo metu išties nelengva - atkreipkime dėmesį, kaip vangiai į visus skandalus ir su jais susijusių ministrų bei valdininkų pasisakymus reaguoja valdančioji dauguma ir socdemų vadovas premjeras Algirdas Brazauskas. Jau ima tekėti Europos Sąjungos pinigai, tačiau kol kas liaudanskai bei čijauskai nepajudinami. Stiprėja ir tyla politikų raginimai, kad susikompromitavę pareigūnai atsistatydintų - šokamas nesibaigiantis ritualinis šokis, į kurį, žiūrėk, įsitraukia ir atsigavęs vadinamasis ligonis.
