Džordžijos valstijoje (JAV) įvykęs didžiojo aštuoneto valstybių vadovų susitikimas patvirtino tam tikras amerikiečių pastarųjų metų politikos gaires ir paryškino jų, kaip globalinės plitikos lyderių, vaidmenį. Tačiau akivaizdu tapo ir kitas svarbus dalykas - visų šalių lyderiai ėmė rodyti politinį lankstumą ir stengiasi telkti jėgas esminėms globalinėms problemoms.
Prieš pat susitikimą Jungtinių Tautų Saugumo Taryba vieningai pritarė amerikiečių pateiktai rezoliucijai dėl Irako, kuri iš esmės įteisino naująją šios šalies valdžią kaip tarptautinių santykių subjektą. Suprantama, toks įteisinimas dar nereiškia, kad tą valdžią pripažins teisėta ir visos politinės Irako jėgos, tačiau neabejotina, kad ir aršiausiems amerikiečių priešininkams Saugumo Tarybos pritarimas yra svarus argumentas. Juolab kad šio regiono arabų šalys teigė įsitrauksiančios į Irako atstatymo darbą tik tokios rezoliucijos pagrindu.
Saugumo Tarybos rezoliucijos rengimas, intensyvus diplomatinis derinimas ir priėmimas rodo, kad didžiosios šalys sutaria dėl nepaprastos JT, kaip pagrindinio tarptautinės politikos instrumento, svarbos. Viršūnių susitikimas tą reikšmę dar labiau paryškino. Tad galima tikėtis efektyvesnio, o sykiu ir savarankiškesnio JT vaidmens sprendžiant globalines problemas.
Ir ST rezoliucijos dėl Irako priėmimas, ir didžiojo aštuoneto lyderių susitikimo rezultatai neabejotinai sustiprino Jungtinių Valstijų prezidento George’o W. Busho galimybes būti perrinktam naujai kadencijai, kadangi pasaulio lyderiai iš esmės pritarė jo vadovaujamos administracijos parengtoms naujoms globalinės politikos gairėms, apimančioms ir Afrikos žemyną ištikusią katastrofą, ir arabų pasaulio demokratizavimo prielaidas. JAV prezidentas parodė, kad jis sugeba tartis ir su jo politikai Irake nepritarusiomis šalimis. Šiuo atžvilgiu ypač reikšmingas buvo sutarimas su Prancūzija ir Vokietija.
Afrikos žemyną ištikusi katastrofa prasidėjo praeito šimtmečio 8-ame dešimtmetyje ir apėmė didžiumą piečiau Sacharos esančių šalių. Ji nėra vien tų šalių politinių elitų veiklos padarinys, nes tos šalys įvairiausiais ryšiais susisaisčiusios su didžiausiomis pasaulio firmomis ir tarptautinėmis finansinėmis organizacijomis. Daugelyje dabar pačių neturtingiausių valstybių reformos buvo vykdomos pagal Vakarų ekspertų parengtas programas, ypač vietinių rinkų atvėrimo ir liberalizavimo srityje. Tad prie Afrikos ūkio degradavimo prisidėjo ir Vakarų ūkis bei jo finansinės institucijos. Visiems buvo žinoma, kad daugelyje Afrikos valstybių klesti klaninė korupcija, tačiau pinigai buvo skolinami, kadangi korumpuota vietine valdžia buvo pasinaudojama saviems tikslams. Juk korupcija - vienas efektyviausių tarptautinės vadybos instrumentų. Tad korumpuotieji klanai ir krizės sąlygomis gyvena palyginti gerai, nes visos skolos ir visokios krizės labiausiai prislegia vargingųjų ar vos galą su galu suduriančių pečius.
Afrikos problemas vis labiau jaučia ir Europa. Nepaprastai sparčiai įvairiose šalyse, ypač Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, daugėja afrikiečių imigrantų, atkankančių gerai veikiančiais prekybos žmonėmis tinklais. Pats to tinklo išplitimas jau tampa globaline problema, kadangi nelyg iš vidaus ardo demokratijos nuovoką. Bado, skurdo, etninių konfliktų (beveik kasdien ateina žinių apie įvairiausio pobūdžio skerdynes, tūkstančius iš bado mirštančių žmonių, masinius moterų prievartavimus įsisenėjusių konfliktų rajonuose) skatinama migracija yra ir nelyg natūralus ŽIV užkrato skleidimas pasaulyje. Užkrato sklaidos nesustabdysi jokiais nutarimais ar sutartimis.
Vakarų valstybės jau kuris laikas svarsto galimybę nurašyti Afrikos šalių skolas. Beje, didelė tų skolų dalis - už vakarietiškąją ginkluotę. Tačiau galutinis sprendimas nepriimtas ir šiame susitikime. Tad Vakarų turtingosioms valstybėms sunkiai sekasi peržengti siaurą tiesioginės naudos supratimą. O juk iš Afrikos šalių jau seniai skolų pagrindu išsunkta keleriopai daugiau. Tačiau daugelį tarptautinių korporacijų ir jas palaikančių valstybių masina didžiuliai Afrikos gamtos ištekliai, kuriuos galima būtų perimti “už skolas”, tad sprendimo gali tekti palūkėti, nors visuotinis Afrikos žemyną ištikusios krizės pobūdis ir skatina nedelsti.
