Lietuvos žmonių laukia esminis apsisprendimas - jie turės pasakyti savo nuomonę dėl stojimo į Europos Sąjungą. Nors idėjinių euroskeptikų nėra daug, o ir jų argumentai labai jau skysti, vis dėlto jaučiamas nerimas dėl balsavimo rezultatų. Iš kur jis kyla?
Praėję prezidento rinkimai prikišamai parodė keletą dalykų. Lietuvoje iš esmės susiklostė du žmonių sluoksniai - politiniu-ekonominiu elitu vadinamų valdančiųjų ir valdomųjų. Valdantieji visiškai atsiribojo nuo valdomųjų, kurių prireikia tik per rinkimus - legitimizuoti esamą padėtį ir suteikti jai demokratijos pavidalą. Labai skiriasi tų sluoksnių gyvenimo kokybė ir gyvenimo galimybės, todėl ir galima kalbėti apie dvi Lietuvas. Kitas svarbus dalykas tas, kad valdomųjų Lietuva vis aiškiau suvokia savo padėtį ir dėl jos kaltina valdančiuosius. Nepasitenkinimas politiniu-ekonominiu elitu toks didelis, kad balsuojama jau ne tiek už ką nors, o prieš visą sluoksnį, prieš esamą stabilumą ir sistemą, pamynusią ir teisę, ir teisingumą. Suprantama, kai kurie politikai sugeba tuo nepasitenkinimu manipuliuoti, dėdamiesi vienokiais ar kitokiais kovotojais su “tvarka”. Geras pavyzdys yra Viktoro Uspaskicho kuriamas “kovotojo” su esama tvarka vaidmuo, padedantis jam siekti savų politinių ir ekonominių tikslų. Šiuo metu politikas, norintis patraukti žmonių dėmesį, jau turi vaizduoti veiksmus, kurie jį atskirtų nuo valdančiojo elito ir nuslėptų priklausymą tam sluoksniui.
Laiko iki balsavimo jau nedaug. Gegužės mėnuo netruks ateiti. Atrodytų, turėtų virte virti agitacinė kampanija už stojimą į ES, kurioje pirmu smuiku griežtų susitelkęs mūsų valdančiųjų elitas. Nors žiniasklaidos žmonės, pavieniai valdininkai ir politikai, kurių darbas susijęs su europinėmis institucijomis, įvairiomis progomis paragina žmones nedvejoti dėl stojimo ir papasakoja apie pinigus, iš ES biudžeto pereisiančius į paprastų žmonių kišenes, vis dėlto stebina akivaizdus politikų vangumas. O ir jiems prabilus kyla įspūdis, kad jie kalba iš reikalo, patys nelabai tikėdami savo žodžiais ir ypač jų poveikiu. Nejau valdantieji abejoja dėl stojimo į ES? Jokiu būdu. Jiems įstojimas ypač svarbus - Lietuvos “prichvatizavimo” procesas bus galutinai užbaigtas ir įvilktas į gražų ideologinį “atėjimo į Europą” rūbą. Jiems jau nebereikės bijoti, kad Lietuvoje gali atsirasti kokia politinė jėga, kuri imtųsi kelti socialinio teisingumo idėjas. Įstojus į ES, tą idėją jau turės įgyvendinti europinės institucijos: “Mes atvedėme, dabar jau tvarkykitės patys”.
Kodėl tad, suvokdami savo interesus, valdantieji neintensyvina agitacijos už stojimą į ES? Todėl, kad jie puikiai jaučia valdomųjų Lietuvos nepasitenkinimą jais ar net priešiškumą. Nesitikima, kad žmonės patikės jų aiškinimais, ir bijomasi priešingo efekto - juo labiau jie žmones agituos už, juo griežčiau tie balsuos prieš. Juk daugelis Lietuvos žmonių mano, kad stojimas į ES pirmiausia reikalingas valdantiesiems, kurie visas ES siūlomas gėrybes sugebės susižerti į savo kišenes taip pat mikliai ir negailestingai, kaip kad susigrobė visą Lietuvos vadinamąjį “liaudies turtą”. Ir ne tik turtą, bet ir gražiausias Lietuvos žemes. Dviejų Lietuvų atskirtis pernelyg didelė, kad ją būtų galima įveikti europinio gyvenimo vilionėmis. Juk žmonės jau įsitikino, ko verti mūsų partijų ir jų lyderių priešrinkiminiai pažadai.
Galima nujausti, kad jokios išankstinės apklausos nenuspės tikrųjų balsavimo rezultatų - žmonės kalbės viena, o savo pyktį, neviltį ar viltis patikės tik balsadėžei. Galbūt žmonės nubalsuos už ne dėl politikų ar žiniasklaidos raginimų, o vien manydami, kad tik tikros europinės demokratijos vėjas gali suteikti jiems naujų galimybių, kad tik europinės institucijos pažabos valdančiųjų savivalę ir vers juos atsakyti už darbus bei pažadus.
