Dabartiniai Darbo partijos vadovai, taip pat ir valdančiosios koalicijos bei kitų partijų lyderiai nepaliauja aiškinti, esą skandalingoje partijoje yra daug dorų žmonių, kuriems reikia laiko susivokti ir nuspręsti dirbti „Lietuvos labui“. Teigiama, kad Darbo partijoje esama per 10 tūkstančių narių. Tad darytina išvada, jog Lietuvoje veikia stipriausias – divizijos apimties – politinis kumštis.
Divizijoje, kaip ir daugelyje mūsų politinių partijų, svarbiausia yra vadovai, tiksliau – vienas vadas, kuris ir nustato pagrindines veiklos kryptis bei kovinę strategiją. Partinėje divizijoje vadas kartu su ištikimųjų būreliu įtvirtina ne tik „dorumo“ kriterijus, bet ir dorovinius principus bei aiškų požiūrį į valdžią – kaip pagrindinį pasipelnymo šaltinį bei priemonę. Tad eilinių partijos narių dorumas ar nedorumas nelabai ką reiškia, kai iškeliamas tikslas „imti valdžią“, kurį galima įgyvendinti tik besąlygiškai klausant savo vado.
Tačiau juk Darbo partijos vado, taip pat ir dabartinių vadovų melas bei demagogija kaip ant delno, o „doriesiems“ partijos nariams dėl to nei šilta, nei šalta. Visi partiniai doruoliai turi savo interesų: vieni tikisi saldainių, kiti – banketų, o treti – įvairių postų. Tie interesai ir yra pavadėlis, kuriuo vedami divizijos kariai. Interesų suvokimas padeda atsakyti į klausimą, kodėl iki šiol „nepraregima“ ir „nesuprantama“.
Įsivaizduokime, jog staiga ima ir paaiškėja Darbo partiją buvus įsteigtą pasitelkus mūsų kaimynės specialiųjų tarnybų patirtį bei pinigus. Ar „dorieji“ partiečiai kaip nors pasikeistų, pavyzdžiui, imtų laikyti save „nedorais“? Jokiu būdu. Jie išliktų tokie pat „dori“, kokie išliko visi sovietmečiu nusikalstamose organizacijose dirbę žmonės. Juk net stribai šiuo metu gauna valstybines pensijas. Tad apie eilinių partiečių „dorumą“ neverta nė kalbėti. Juk ir kitų partijų doruoliai nesibodi savųjų susikompromitavusių lyderių.
Svarstyti derėtų tik Darbo partijos vadovų ir parlamentarų „dorumą“. Tik ar yra ką svarstyti, jei jie atvirai pripažįsta ištikimybę Rusijoje besislapstančiam partijos įkūrėjui ir partinio verslo strategui Viktorui Uspaskichui? Tačiau galima ir kita svarstymų plotmė.
Dabartinio darbiečių vado Kęstučio Daukšio ir jo bendraminčių doruolių elgesys atrodo gana keistas ir neracionalus – juk iš visų pusių pilte pilasi raginimai atsiriboti nuo buvusio lyderio ir už tai siūloma suteikti galimybę vėl grįžti į valdžią. Artūras Paulauskas buvo bene pirmasis, atvirai pasisiūlęs gelbėti Darbo partiją, pridengiant ją skambiu, tačiau nieko nereiškiančiu „centro jėgos“ šydu. Lietuvoje politinė centro sąvoka žymi ne ką kita, o neįveikiamą valdžios lovio centrizmą. A. Paulauskui darbiečių gelbėjimas teiktų apčiuopiamos naudos – jis įgautų didesnį politinį svorį, o gal ir sugrįžtų į valdžią.
Priglobti „doruosius“ darbiečius pasišovusios ir kitos valdančiosios koalicijos partijos. Visų jų lyderiai nepaliauja kalbėti apie darbiečių „dorumą“. Tad kodėl K. Daukšys su kompanija niekaip nepriima tokio naudingo politinio elito pasiūlymo?
Matyt, tam esama priežasčių. Gali būti, jog „piniginis mazgas“, kuriuo darbiečių vadovai susieti su V. Uspaskichu, yra daug stipresnis, nei galima numanyti iš spaudon patenkančių įtarinėjimų, tad buvęs lyderis turi daug galimybių tampyti virveles. Kitas dalykas tas, kad mūsų prokurorai kol kas niekaip neparodo, jog yra rimtai nusiteikę tą finansinį mazgą išpainioti. Kodėl galima šitai tvirtinti?
Todėl, kad paskelbta žmonių protus suaudrinusi V. Uspaskicho tarptautinė paieška labiau panaši į viešųjų ryšių spektaklį, imituojantį rimtą darbą. Prokurorai, o ir politikai dabar savo neveiklumą galės teisinti Rusijos teisėsaugos „nedraugiškumu“, o visuomenės dėmesys ir bus nukreiptas jau ne į mūsų, o į Rusijos teisėsaugos veiksmus.
Tačiau šiuo atveju derėtų atkreipti dėmesį ne į tarptautinės paieškos skelbimą, nes jis gali būti vien viešųjų ryšių veiksmas, o į Rusijai teikiamo prašymo išduoti (jei toks prašymas teikiamas) teisinį pagrįstumą. Juk tai, kas mums atrodo savaime suprantami dalykai, gali būti visiškai kitaip suvokiami ne tik Rusijos, bet ir Europos šalių teisėsaugininkų.
Mūsų prokurorai visiškai nieko nekalba apie tai, kuo grindžiama tarptautinė V. Uspaskicho paieška bei prašymas jį išduoti ir ar tų faktų bei prielaidų pakanka. Pats prašymas išduoti yra sudėtingas juridinis dokumentas, turintis tenkinti tam tikras sąlygas. Viena jų – byla neturi turėti politinio atspalvio. Tačiau kaip mūsų prokurorams pavyktų įtikinti kitų šalių teisėsaugininkus visišku bylos apolitiškumu, prašant išduoti buvusį valdančios partijos lyderį? Manau, mūsų teisėsaugininkai kuo puikiausiai šitai supranta. Tad gali būti taip, jog Rusijos teisėsauga atsisakymą išduoti V. Uspaskichą pagrįs vien teisiniais visoms ES šalių institucijoms suprantamais argumentais.
Nesigilindamas į teisines subtilybes pateiksiu du pavyzdžius, kaip buvo atsisakyta išduoti pasaulyje pagarsėjusius personažus. Anglija atsisakė išduoti Rusijai Borisą Berezovskį, o JAV Ukrainai – buvusį premjerą Pavlą Lazarenką, kuris neseniai Jungtinėse Valstijose ir buvo nuteistas. Ir prašymai, ir atsisakymai buvo gerai teisiškai motyvuoti, taip pat nebuvo slėpti nuo visuomenės.
Tarptautinės paieškos skelbimą ir prašymą išduoti V. Uspaskichą mūsų teisėsauga stebėtinai neparėmė jokia Lietuvoje iškelta byla, kuri partinius pinigus bei kai kuriuos partinius veikėjus sietų su V. Uspaskichu. Juk buvęs Darbo partijos lyderis veikė ne vienas, o ir pinigai tekėjo ne per vienas rankas. Atrodytų, mūsų teisėsaugai daug lengviau būtų rimčiau imtis Lietuvoje glūdinčių su V. Uspaskichu susijusių aplinkybių. Tačiau, matyt, vadovaujamasi ta pačia, EBSW vagių bylose ištobulinta logika – nieko negalim padaryti, nes nėra Gintaro Petriko.
Galėtume įtarti, jog V. Uspaskicho bendražygiai, puikiai žinodami mūsų teisėsaugos įpročius bei politinį priklausomumą, tiesiog vykdo tikrųjų partijos šeimininkų užduotį – kompromituoti Lietuvos valstybę. Viena vertus, primygtinis ištikimybės V. Uspaskichui rodymas, taip pat pastarojo dalyvavimas įvairiose laidose, mūsų specialiosioms tarnyboms nesugebant nustatyti jo gyvenamosios vietos, kels sumaištį rinkėjų galvose, menkins pasitikėjimą savos valstybės institucijomis, kita vertus, teisiškai menkai pagrįsti prašymai išduoti V. Uspaskichą, taip pat neaiškūs santykiai su Rusijos teisėsauga menkins tarptautinį valstybės prestižą. Gal tokia užduotis ir duota Darbo partijos divizijos vadui bei pavaduotojams?
