Kai anas Ivanovas rašė garsųjį meilės laišką buvusiai pragietei Madeleine’ai Albright skųsdamasis pabaltijiečių revanšizmu, jis pripažino svarbų dalyką.
Būtent: kad buvo konfrontacija, netgi karas, buvo nugalėtojai ir nugalėtieji, kurie dabar puoselėja revanšo jausmus buvusiems nugalėtojams. Negerosios, nedėkingosios Baltijos šalys – motinai Rusijai. Tame vaizde nunyksta ir „išvaduotojai“, ir „savanoriškas prisijungimas“, kartais dar naudojami dūmams leisti.
Tačiau dabar matom tikrą revanšizmą. Atsikariaujama dvasia ir okupuojamas ūkis, kurstomi senieji kolaborantai, reabilituojamas kagėbynas. Ne tik šaltai apskaičiavus įtakos didinimą, bet ir su piktu džiaugsmu. O koks malonumas pažeminti! Tai atvejai, kai jau mes patys nuolankiai vykdom neteisingus reikalavimus (ką nors išduoti, kad ir tą nėščią pabėgėlę čečėnę arba verslininką, kurio namie nelauks joks teisingas teismas), kai net nedrįstam prabilti apie savo žmonių pažeistas teises ar iškraustyti pripažintą valstybei pavojingą užsienio pilietį.
Dabar naujas išmėginimas su tuo ginkluotu įsiveržėliu. Jeigu kitas Ivanovas neįrodys, kad pilotas buvo girtas ar šiaip užmigęs, tai panašu į pavojingą nusikaltimą. Kur byla? Bet eina laiptuojamos įsiūčio bangos, lyg Maskvoje megztųsi uraganas „Sofija Vasiljevna“: kaip jie drįsta! Kas jie tokie, tie lietuviai?
Ne vien šaltas apskaičiavimas, kad taip aprėktieji lietuviai nedrįstų iškelti bylos, bet ir gilūs kaimyniški jausmai. Nejau ir čia – pralaimėtojų revanšizmas?
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje išdėstytais teiginiais.
