Mantas LIDEIKIS
Dar negimė toks žmogus, kuris nieko nesitikėtų iš gyvenimo. Ir tokiais lūkesčiais dažnai būna gražios svajonės apie puikią ateitį, pertekliaus kupinus namus, puikią šeimą.
Bet ar visuomet žmogaus svajonės išsipildo? Anaiptol. Gyvenimas viską padaro savaip, tik ne taip, kaip tau reikia. Po daugelio metų, matydami, kad vėl atsidūrėme prie tos pačios "geldos", nuo kurios ir pradėjome, su ilgesiu žvelgiame į praeitį ir gailimės padarytų klaidų, nepasiektų siekių, neišnaudotų galimybių. Ir tariame tada sau: "O, kad galėčiau grąžinti bent dešimtį metų!.."
Internato vaikas
Apie tai, kaip svajojo, mylėjo ir apie kitus dalykus šiandien galėtų daug pasakoti 55 metų Rimantas Kazlauskas iš Kauno. Kadaise daug ambicijų ir dideles perspektyvas prieš akis matęs vyras dabar tegali pasigirti tik varganu egzistavimu kalėjimo kamerą primenančiame bendrabučio kambarėlyje.
Tiesa, nuosavame, nors erdvės čia tik tiek, kad dvi sofos ir nedidelė sekcija tetelpa. Ir čia kasnakt miega trys žmonės - Rimantas, jo moteris ir jų dešimtmetė duktė.
Nelepino gyvenimas Rimanto, nors buvo laikas, kai jautėsi esąs savo gyvenimo šeimininkas. Deja, metams bėgant viskas sugriuvo it kortų namelis - liko tik skurdi realybė, vis dažniau įsiplieskiantys barniai ir toli gražu negerėjanti sveikata. Šiandien Rimantas jau negali ir niekur dirbti - bent jau tokio darbo, kurį moka geriausiai. Jis jau kuris laikas dėl kelių sąnarių ligos yra invalidas.
Gimė R. Kazlauskas Rokiškio krašte. Bet jau nuo mažų dienų gyvenimas jį ženklino ne pačiais palankiausiais ženklais. Kiek vyras prisimena, tėvas be perstojo gėrė, o girtas be gailesčio gainiodavo jį ir motiną. Jei kas, tuoj žiebdavo kumščiu į kuprą, o pakliūdavo - tai ir į nosį. Ėjo vos antras dešimtmetis po karo, tad apie jokias vaikų teises tuomet niekas nė nekalbėjo. Vienintelė teisė buvo to, kurio kumštis kietesnis.
Netrukus Rimantas liko našlaitis ir ne vienerius metus gyveno valstybės globos namuose, anuomet internatu vadintuose. Koks tas gyvenimas ten, buvo galima tik spėlioti, tačiau ir po daugelio metų vyras negali ten praleistų metų pamiršti, vadina save internato vaiku. Ne paslaptis, jog buvo laikoma taisykle, kad internato vaikas būtinai turi būti blogas.
Vis dėl to jaunasis Kazlauskas kaip niekas kitas norėjo kabintis į gyvenimą, būti geru žmogumi. Svajojo, kaip ir visi, gražiai gyventi, turėti darnią ir tvarkingą šeimą. Tik tos svajonės oro pilimis tepasirodė esančios. Kiti gal pasakytų - nelemta Rimantui buvo.
Dar labai jaunas būdamas sutiko tokią dailią rusaitę Liolią. Įsimylėjo be proto - gražesnės merginos, regis, pasaulyje nematęs, meilės nepatyręs. O kur meilė, aišku, ten ir vedybos. Rimanto jaunystės laikais nebuvo madingas paprotys skudurus susimetus gyventi. Galėjo kokia valdiška institucija tokiu gyvenimo būdu susidomėti, prisikabinti, o anuomet su valdiškomis institucijomis juokauti nedaug kas drįsdavo. Internate augęs Rimantas tą kaip niekas kitas gerai žinojo. O ir rusaitė pernelyg nesispyriojo - patiko jai aukštas, stambus ir išvaizdus lietuviukas. Susituokė. Susilaukė sūnaus, Rokiškyje apsigyveno.
Tik pagal anuomet galiojančią tvarką Rimantui teko eiti atlikti karinę prievolę valstybei. Paprastai ta pareiga porą metų trukdavo. Bet Liolia, pasirodo, labai nekantri buvo. Neįstengė vieniša vyro laukti ir tik trumpais pasimatymais mėgautis.
Pasak paties Rimanto, konduktore autobusų parke dirbusi Liolia buvo tarsi atviri vartai. Kas norėjo, užeiti galėjo - ir užeidavo, žinoma. Ar daug rasi vyrų, kurie atsispirtų dailios moterėlės kerams? Žinios apie tai, kad žmona paleistuvauja, Rimantą dar kariuomenėje pasiekė, tačiau galutinai tuo įsitikino tik namo grįžęs.
Vos parvykusį tuoj gydytojų komisjon pašauktas buvo. Ten jam ir sako - "Tikriausiai infekcine liga sergi, gonorėja" (liaudyje šis negalavimas labiau žinomas triperio vardu). Rimantas akis išpūtė - iš kurgi man tokia bėda?! O jam ir sako: "Taigi žmonai ši bėda nustatyta, o iš kur kitur ji ją "susigriebs", jei ne nuo teisėto vyro?" Tuomet Rimamtas jau pasiuto - iki tos akimirkos žmonos pusę metų, gal ir ilgiau, matęs nebuvo. Ir gydytojai apžiūrėję gonorėjos Rimantui neaptiko. Kaip brangiausioji tą bėdą susirado, klausinėti nereikėjo - pirmas sutiktas pažįstamas Rimantui daug ką atvirai išdėjo.
Be pykčių, be barnių išsiskyrė ir nuo to laiko daugiau su savo pirmąja šeima ryšių nepalaikė. Žino Rimantas, jog ir šiandien jo sūnus iš pirmosios santuokos Rokiškyje gyvena, bet jokių ryšių su juo neturi.
Žmona ir meilužis išmetė lauk
Po skaudžiai jam atsiėjusių skyrybų vyras metė viską Rokiškyje ir patraukė link Vilniaus ir Kauno. Mokėsi ir viename mieste, ir kitame, įgijo inžinieriaus specialybę, ėmė dirbti tiesdamas elektros linijas. Laikui bėgant nuoskaudos priblėso, darbo buvo daug - juk visa šalis elektrifikuojama - iš šalies dar "pasidarydavo". Gyvenk ir žvenk, kaip sakydavo tais laikais. Pinigų neskaičiuodavo. Degtinėlės - irgi.
Gyvendavo tai šen, tai ten, kol galų gale sutiko antrą savo gyvenimo moterį. Netrukus ją vedė ir vėl mėgino šeimą kurti. Susilaukė dukters, atrodė, viskas eina į priekį, tvarkosi. Deja, ir tai tebuvo laikinas gyvenimo prašviesėjimas, tik saldi apgaulė arba rimtis prieš audrą.
Atėjo tas laikotarpis, kai pirmasis Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas gelbėti žlungančiai valstybę sumanė "perestroiką". Atsirado nemažai įvairiausių kooperatyvų ir įmonėlių.
Vieną tokią, elektros darbų paslaugas teikiančią, įsteigė ir Rimantas. Jis ir savininkas, ir direktorius, ir darbininkas ten buvo. Darbą gerai išmanė, klientų turėjo, pinigai į kišenę byrėjo. Įsikūrė Vilniuje - su žmona pasitaręs nutarė, jog reikia ateitį sostinėje kurti, nusipirko čia butą. Manė ir draugų nemažai turįs, vienam pinigų net paskolino per daug galvos nesukdamas - keturis tūkstantukus doleriais davė. Žodžiu, kai vieni tuomet skurdo, Rimantas gerai gyveno ir negalvojo apie tai, kad viskas po šia saule laikina.
O griūtis buvo jau čia pat. Mat netrukus paaiškėjo karti tiesa - tuo metu, kol vyras pinigus "kalė" po tranšėjas kabelius tiesdamas ir į elektros stulpus kardamasis, antroji jo pusė, iš nuobodulio parankinį įsitaisė. Visokiems vyriškiems darbams namuose atlikti, žinoma, o ypač svarbiausiai vyro pareigai - lovoje. Tas parankinis ne bet koks piemengalys buvo, o didelis viršininkas - vienas iš tuometinės Vilniaus milicijos, netrukus policija virtusios, vadų. Netrukus nustebęs teisėtas vyras suprato, kad šeimoje jis nebepageidaujamas, mat jo vieton kitas, galbūt geresnis kai kuriais atžvilgiais, atsirado. Vėl pakvipo skyrybomis, o tada Rimanto laukė ir kitas siurprizas - paaiškėjo, kad ir į bendrą su žmona butą jis nebegali pretenduoti. Viskas buvo taip sutvarkyta, jog Rimantas ne tik išsiskyrė, bet ir buvo išprašytas į gatvę. Po šiai dienai žmogus įsitikinęs, jog ne be milicininko-policininko pagalbos visa tai praėjo. Nuo tada jis baisiai nekenčia visų šios profesijos žmonių.
Gyvenimas vis prastyn
Spjovęs į sostinę, uždaręs verslą ir pats save atleidęs iš darbo, Rimantas atsirado Kaune. Čia dirbo įvairiose įmonėse, apsigyveno bendrabutyje, kuriame gyvena ir po šiai dienai. Privatizavimo vajui prasidėjus, už investicinius čekius tą kambarėlį išsipirko, tad dabar bent jau tokią nuosavybę turi. Netrukus susipažino su trečia savo gyvenimo moterimi, tik jau nesituokė su ja, o, kaip dabar yra įprasta sakyti, sumetė skudurus. Gimė dukra. Keletą metų visi gyveno iš Rimanto atlyginimo, kurį pasak vyriškio, ne tokį jau ir menką parnešdavo. Tik va, paskutiniais metais, kai jau visai ėmė sveikata šlyti, darbo teko paieškoti ir gyvenimo draugei.
Jėgos R. Kazlauskas dar nemažai turi, galėtų dirbti ir gyvenimu džiaugtis, tik va keliai nebeklauso. Jau keletą metų su jais žmogus vargsta. Vis skausmai kamuodavo, o prieš keletą metų sužinojo, jog jeigu nenori visai nepaeinantis likti, reikia operuoti - kelių sąnarių protezus įdėti. Teko stoti eilėn ir laukti, kol operacija bus atlikta. Dėka to šiandien Rimantas bent jau vaikšto, bet darbovietėje invalidas nebereikalingas. "Nuvarytiems žmonėms" šiais laikais mandagiai pasiūlo išeitinę kompensaciją ir atsisveikina. Suprantama - vis dėlto koks gi iš Rimo darbuotojas? Nei jam dabar į stulpą įlipti, nei keliais ant žemės šliaužioti, o juk tokiame darbe visko būna ir dažniausiai lauke tenka dirbti.
Rimantas labai norėtų antrą bendrabučio kambarėlį gauti - toks visai greta jau kuris laikas tuščias ir nenaudojamas yra. Anksčiau Rimanto šeimos kaimynystėje gyveno kaimynas, pas jį nuolat linksmos kompanijos rinkdavosi, svaigalai upeliais tekėjo. Taip negyvenusiems sunku yra supratsi, kaip turi jaustis šeima, mažas vaikas greta tokių kaimynų.
Tačiau ten gyvenęs žmogus mirė, linksmybės baigėsi, atėjo lyg ir ramybė. Rimantas sako, jog savo rankomis ir remontą padarytų. Tik kad valdžia negirdi, tas antrasis kambarys valstybės nuosavybės, nenori Rimantui užleisti patalpos.
O ir kiti kaimynai, pasak žmogaus, labai įvairūs. Nuo kai kurių nepasisaugojęs stipriai gali nukentėti. Aukštu žemiau gyveno vienas toks vyrukas, apylinkėje pagarsėjęs plėšikėlis. Kartą ir pačiam Rimantui, vakare namo grįžtančiams, laiptinėje į galvą kad jau dėjo! Žandikaulis keturiose vietose skilęs buvo. Atėmė tuomet 57 litus, kišenėje turėtus. Kitą sykį taip pat kaimynystėje gyvenęs vyrukas atėjo ir paprašė mobiliojo telefono, neva paskambinti reikia. Tiek ir tematė Rimantas aparatą - ėjo ir išėjo. Tas mobilusis buvo firmos, kurioje R. Kazlauskas tuo metu dirbo. Įmonei už dingusį aparatą teko iš savų atskaityti, o su vagimi, dar po teismus prisireikė tampytis. Vagį teismas nuteisė lygtinai ir įpareigojo apvogtajam patirtus nuostolius atlyginti. Iki šios dienos juos "lygina".
Tačiau labiausiai Rimantui dabar gaila tų 4000 dolerių, kuriuos bičiuliui kadaise paskolino. Niekaip tų pinigų neatgauna. Prieš gerą dešimtmetį dėl šios skolos jau vyko teismas, skolininkas įpareigotas pinigus grąžinti. Bet nuo to laiko to draugo nei regėti, nei girdėti - net adreso dabartinio nežino. Ir nors mintyse Rimas jau nurašęs tai į nuostolius, bet, kaip sakoma, viltis miršta paskutinė.
O dabar tenka tiesiog egzistuoti. Nepriteklius, sunki buitis sunaikino gyvenimo romantiką. Todėl vis dažniau kyla barniai, nesutarimai. Ir baisiausia, anot pašnekovo, yra tai, kad nemato išeities iš tokios padėties, nors jei būtų galimybė, pakeistų labai daug ką.
Kodėl gi taip susiklostė gyvenimas? Rimantas gūžteli pečiais. Ko gero, atsakymas vienas: internato vaiko niekas gyventi nemokė - kaip išmoko, taip ir gyveno.
