Lietuvą visame pasaulyje ne itin gražiai pašlovinęs Prezidentinis skandalas ir ne ką mažiau negražiai garsinančios vos tik susikūrusių partijų triuškinančios pergalės rinkimuose, į politinio elito olimpą išreitinguotas dorai lietuviškai kalbėti neišmokęs mus neseniai okupavusios valstybės santechnikas su neaiškios kilmės milijonais ir socialinių apklausų duomenys apie piliečių absoliutų nepasitikėjimą savo valstybės valdžia, „abonento“ šmėkla ir „atkato“ grėsmės, didžiausios parlamentinės Darbo partijos milijonai ir jos lyderio tarptautinė kriminalinė paieška, VSD vadovų viešų kalbų ir veiksmų kontroversijos ir teisėsaugos institucijų impotencija bei visa kita pastarųjų mėnesių ir metų sumaištis mūsų valstybėje nieko gero nežada nei valstybei nei kiekvienam jos piliečiui.
Ši sumaištis ir politinis nestabilumas nekelia pasitikėjimo potencialiems užsienio investuotojams. Investicijos nusėda kitose valstybėse, o energingiausi ir darbingiausi mūsų piliečiai dėl darbo stokos savo tėvynėje bei politinio nestabilumo joje yra priversti emigruoti į svečias šalis.
Užsienio investitoriai ir emigrantai gali išvengti šios sumaišties Lietuvoje, o dar neemigravusiems į užsienius piliečiams belieka piktintis tvarka savo Tėvynėje ir koneveikti valstybės valdžią, o per ją ir savo valstybę bei laukti tinkamos progos emigruoti.
Derėtų pripažinti, kad Lietuvoje kažkoks anoniminis režisieriaus puikiai įgyvendina scenarijų, inicijuojant piliečių priešiškus jausmus savo valdžiai ir valstybei, diskredituojant mūsų valstybę ir Nepriklausomybės siekį bei tas garbingas tarptautines organizacijas, kurių nare Lietuva tapo, atgavusi Nepriklausomybę?
Turbūt niekam negali kilti abejonių, kad tokio scenarijaus paruošimui bei jo įgyvendinimui pastarųjų metų pavidale yra reikalingas galingas intelektinis potencialas, nemažos finansinės išlaidos bei gausus marionečių teatras.
Galima tik įtarti, kad be visagalio režisieriaus nebuvo apsieita ir vilkinant politinių partijų bei rinkimų kampanijų finansavimo skaidrinimą mūsų valstybėje ir tobulinant atitinkamą teisinę bazę, kad turėjo praeiti net 15 Nepriklausomybės metų kol pirmąkart viešumon iškilo įtarimai dėl partijų juodųjų kasų egzistavimo.
Tikriausiai ne be visagalio režisieriaus pagalbos per tuos visus 15 metų mūsų valstybėj tarsi iš viso neegzistavo galinga mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma institucinė sistema, kuriai priskirta partijų ir rinkimų finansavimo kontrolė.
Lyg šiai institucinei sistemai Lietuvoje negalėjo būti žinoma Vakarų pasaulio valstybių karti patirtis privertusi jas pereiti nuo kažkada vien tik privataus partijų finansavimo prie vien tik partijų finansavimo iš valstybės biudžeto arba per valstybės biudžetą, arba dar kai kuriose stabiliose demokratijose prie išlikusio mišraus finansavimo.
Tarsi visa ši institucinė sistema nebūtų iki šiol nieko žinojusi apie kontrabandos, prekybos narkotikais ir kito nusikalstamo pasaulio atstovų bei šešėlinio verslo magnatų didelių pinigų egzistavimą bei šių nusikalstamų grupuočių siekius įtakoti sau palankius politinius sprendimus valstybėje.
Lyg iki šiol nebūtų egzistavęs visiems žinomas ir amžinas Rusijos valstybės siekis tvarkytis visose kaimyninėse valstybėse, o mūsų valstybėje ypatingai dėl jos geografinės padėties (Karaliaučius sritis, neužšalanti Baltija) pagal savo norus, per visokias priedangos firmas pumpuojant „kompartijos auksą“, o dabar naftos dolerius į partijų juodąsias kasas.
Mūsų valstybėje Rusijos „investicijų“ į sau palankius politikus bei politines partijas siekis turėtų būti neišmatuojamai didesnis nei Gruzijoje ar Moldovoje, Padnestrėje ar Osetijoje, ar kitoje NATO ir Europos Sąjungai nepriklausančioje valstybėje, kur dar galima viską spręsti kur kas pigiau t.y. vienaip ar kitaip panaudojant karinę jėgą.
Pastarųjų dienų Prokuratūros pradėti partinių finansų tyrimai bei naujosios pusiau vaivorykštinės Vyriausybės ketinimai peržiūrėti politinių partijų finansavimo teisinę bei institucinę bazę teikia vilčių ateičiai.
Akivaizdu viena, kad šiuolaikiniame civilizuotame pasaulyje partinei demokratijai kol kas nėra kitų alternatyvų ir, kad ji kasmet vis brangiau kainuos. Taipogi akivaizdu, kad jeigu jos nefinansuos valstybės iš savų biudžetų arba per savo biudžetus, tai bus finansuojamos svetimų nedraugiškų valstybių biudžetų lėšomis ar nusikalstamo pasaulio pinigais.
Nederėtų pamiršti ir Lietuvoje populiarios praktikos įsigyti rinkėjų palankumą per masiškai nemokamai dalijamas materialines vertybes.
Negalima nesutikti su buvusio VSD direktoriaus praėjusią savaitę Lietuvą krečiančių įvykių fone Delfi svetainėje išsakytu pasiūlymu: „Visų pirma, partijos turėtų atsisakyti neskaidraus finansavimo. .....kol imsite ir dalysite kyšius, tol egzistuos ir kompros, kol bus kompros, tol lėks galvos. Bus ne politinis gyvenimas, o makalynė, politikai taip ir nepradės galvoti nei apie valstybę, nei apie rinkėjus.“
Ar pakaks Lietuvoje politinės valios sutvarkyti institucinę ir teisinę bazę taip, kad būtų šie protingi pasiūlymai įgyvendinti, kad būtų perimta jau egzistuojanti kitose valstybėse patirtis užkertanti kelią ne vien tik politiniams papirkinėjimams, bet ir korupcijai aplamai klestėti, kad kada nors visiems taptų privalu įrodyti ne vien tik partinių kasų skaidrumą, bet aplamai visų turtų bei pajamų legalumą, kad vėl viskas nepasibaigtų vien tik diskusijomis, kaip tai ne kartą anksčiau yra buvę?
O gal ir vėl viską lems visagalis režisierius anonimas su visu savo marionečių teatru?
