Prezidento Valdo Adamkaus balandžio 12 dieną Seime pasakyta kalba pagrįstai gali būti laikoma geriausiu iš valstybės vadovų metinių pranešimų per visą nepriklausomybės laikotarpį. Su šiuo teiginiu greičiausiai daug kas nesutiks. Vieniems dėl įvairių priežasčių atrodys, kad šis pranešimas - ne pats geriausias, palyginti su ankstesniais. Kiti šiai V. Adamkaus kalbai turės tiek priekaištų, kad pats žodis „geriausia“ jiems kels alergiją. Netrūks ir tokių pranešimo vertintojų, kurie kaip ministras pirmininkas sakys: „Aš nesuprantu šito“.
Premjeras nesuprato V. Adamkaus kalboje nuskambėjusio klausimo: „Ar, pasidavę fatalizmui ir nesiimdami valingų politinių sprendimų, neartėjame prie oligarchinio valdymo, prie modelio šalies su įtakinga oligarchų grupe ir didele, tačiau lengvai manipuliuojama skurdo klase?“. Šiuo klausimu iš esmės pateikta prezidento nuomonė ir perspėjimas: ko gera, artėjame. „Oligarchijos“, Lietuvoje dažniausiai tapatinamos su turtingųjų politine įtaka, tikslesnė reikšmė - „mažumos, nedaugelio valdymas“. Nenuostabu, kad, turėdamas Seime tik dvi dešimtis socialdemokratų ir su šia mažuma kontroliuodamas Vyriausybę, A. Brazauskas sako „nesuprantąs“, kas yra oligarchija ir kodėl mes prie jos artėjame. Kita vertus, jei prezidentas, kalbėdamas apie oligarchiją, turėjo galvoje turtingųjų valdžią, nesunkiai prisiminsime ir premjero bendražygio Broniaus Bradausko ištarmę, kad valstybę turi valdyti turtingieji, ir politikoje patogiai įsitvirtinusį Viktorą Uspaskichą.
Kai kurių apžvalgininkų interpretacija, esą prezidentas su oligarchija sieja didžiausių verslo koncernų politinę įtaką, kažin ar teisinga. Mat didžiojo verslo įtaka, kai politikoje nedalyvaujantys verslo magnatai savo naudai papirkinėja tautos atstovus, vadintina ne oligarchija, o korupcija. Kalbėjimas apie oligarchijos grėsmę - tai pirmiausia kalbėjimas apie valstybės santvarką, kuri, tapdama oligarchine, išsigimsta. Tai, kad savo metiniame pranešime V. Adamkus akcentavo valstybės santvarkos klausimą, apibūdindamas jai gresiantį nuosmukį klasikinio politikos mokslo kalba, yra reikšminga naujovė aukščiausiųjų šalies pareigūnų kalbėsenoje. Santvarkos klausimas, vertinant politinio gyvenimo problemas, yra kertinis, jei vadovaujamasi klasikine politikos samprata, o ne madingais šiuolaikiškais surogatais. Nė vienas politikas Lietuvoje iki šiol nėra teigęs, kad reikia vadovautis klasikine politikos samprata. Tačiau ar galime iš V. Adamkaus užuominos apie oligarchiją kaip esminę mūsų valstybės problemą daryti išvadą, kad jis siūlo grįžti prie klasikinės politikos sampratos?
Į tai savo kalboje atsakė pats prezidentas: „Piliečių visuomenė, politinė žmonių sąjunga neįmanoma be klasikinės politikos sampratos, be supratimo, kad politika yra garbingas ir atsakingas bendrų reikalų tvarkymas, kuriame privalo dalyvauti visi save gerbiantys piliečiai. Tik bendrais politiniais sprendimais mes galime pasipriešinti fatalizmui ir valingai kurti savo ateitį. Šiandien į politiką turime susigrąžinti vertybes, idėjas ir principus, kurie telktų mus tiek į bendraminčių bendrijas, tiek ir į vieną Lietuvos tautą“.
Paviršiumi nubanguojantys vertinimai, kai dairomasi tik aktualijų ir sensacijų, tiesiog nepajėgūs užčiuopti tikrosios šio pareiškimo prasmės. Tai, ką siūlo V. Adamkus - gaivinti ir vadovautis klasikine politikos samprata, - yra iš esmės politikos suvokimo ir politiškumo kriterijų revoliucija. Revoliucija, kuri į viešąjį gyvenimą bent iš dalies sugrąžintų šiandien paniekintą homo politicus prasmę, orumą ir garbę, kuri atkurtų nuo moralės neatsiejamomis politinėmis dorybėmis grindžiamą piliečių bendrystę. Nepastebėti šio svarbaus V. Adamkaus kvietimo galime tik dėl to, kad, apakinti išorinio politikų bei jiems adresuojamų priekaištų arba liaupsių spindesio, nesugebame matyti po paviršiumi glūdinčių politiškumo kriterijų skurdo. Tačiau ar tikrai prezidentas mano, kad esami politikos suvokimo kriterijai yra keistini, nes vedantys į demokratinės santvarkos ir politiškumo kaip tokio krizę?
Į šį klausimą taip pat galime rasti atsakymą prezidento metiniame pranešime: „Daug žmonių yra nusivylę viešąja erdve, nusivylę politika. Regis, šiandien galime pagrįstai kalbėti apie aštrėjančią politinio pasitikėjimo krizę. Akivaizdus šios krizės požymis - dažnėjantys politikų pareiškimai, kad jie neketina užsiimti politika. [...] Pamatinės demokratinės vertybės nėra pakankamai branginamos. Dauguma žmonių apskritai nesieja demokratijos su gyvenimo gerove. Tiek visuomenėje, tiek politikoje vis labiau įsigali vartojimo logika, neigianti pilietines vertybes“.
Taigi V. Adamkus aiškiai priešpriešina pilietinę visuomenę vartotojiškai, mažumos puoselėjamą pilietiškumo dorybę - daugumos vertybiniams klystkeliams. Tokiai aukšto rango politiko ištarmei reikalingas ne tik kertinių visuomenės problemų pripažinimas ir suvokimas, bet ir drąsa jas įvardyti nesivaikant populiarumo. Visuomenėje įsigalinti vartojimo logika ir valstybėje įsikerojanti oligarchija - teisinga, nors ir negailestinga diagnozė, po kuria, nepaisydami ligonio - Lietuvos demokratinės santvarkos - būklės nedrįsta pasirašyti nei valdančiųjų, nei opozicinių partijų lyderiai ir jų partiniai „dvariškiai“. Politikos būklės vertinimas vadovaujantis santvarkos sveikimo kriterijumi ir kvietimas sugrįžti prie klasikinės politikos sampratos - tai pakankamas pagrindas tvirtinti, kad šįkart iš aukštos valstybės tribūnos išgirdome naują, prasmingą ir svarų žodį. Kritikai tegul sako ką nori - jiems sunkiai seksis šitai paneigti.
Autorius yra žinių agentūros ELTA politikos skyriaus redaktorius.
