Gegužės 1-ąją Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, pradėtas taikyti 5 procentų pridėtinės vertės mokestis (PVM) ir kai kuriems įvežamiems vaistams. Žmonės baiminasi, jog vaistų kainos darosi neįkandamos, o tai reiškia, jog kai kam šiuo metu gydymas gali tapti savotiška prabanga. Į aktualiausius klausimus šia tema paprašėme atsakyti sveikatos apsaugos ministrą Juozą Oleką, kartu su žurnalistais apsilankiusį keliose Vilniaus vaistinėse ir savo akimis pamačiusį susiklosčiusią situaciją.
- Jau kuris laikas tik ir girdime, kad viskas, taip pat ir vaistai, smarkiai pabrango. Jūs tvirtinate priešingai. Kodėl toks skirtingas požiūris?
- Visko gyvenime atsitinka - vieni vaistai brangsta, kiti pinga. Šiandien iš tiesų atpigo didelė grupė kompensuojamųjų vaistų ir išliko tos pačios arba mažesnės priemokos. Tačiau toje pačioje kompensuojamojoje grupėje yra ir brangesnių vaistų, kurių kainos nepadidėjo, bet išaugo priemoka už juos. Su farmacijos kompanijomis pavyko susitarti, kad pačių brangiausių vaistų (didžiosios jų dalies) kainos būtų sumažintos. Palyginus 2002, 2003 ir 2004 metus, beveik visose klinikinėse vaistų, kurie skiriami pacientams, grupėse kainos sumažėjo. Faktiškai tas skirtumas įvyko per gerą pusmetį. Kaip tik šis pagrindinių vaistų kainų sumažinimas leido pasiekti, kad galime kompensuoti vaistus, kuriuos gydytojas išrašo visiems pacientams, iš principo griežtai nelimituodami vaistų skyrimo. Beje, tenka pripažinti, kad kartais per daug vartojame vaistų, juk vietoj jų galėtume paprasčiausiai šiek tiek atsipūsti, mažiau valgyti, vakare išeiti pasivaikščioti, nepersidirbti. Dalies vaistų mes iš tikrųjų galėtume atsisakyti vietoj vitaminų komplekso suvalgydami morką ar lietuvišką obuolį... Taigi, manau, dar turime tam tikrų rezervų. Kita vertus, didžiojoje dalyje vaistų grupių turime vaistų, kurių mums pateikia senieji arba nauji gamintojai. Tokie kainuoja šiek tiek pigiau. Taigi bendras kainų mažinimas leido įtraukti į kompensuojamųjų sąrašą naujų vaistų. Manau, kad gydytojai turės galimybę dar geriau gydyti įvairiomis ligomis sergančius pacientus, nes galės pasiūlyti tų vaistų, kurių anksčiau pasiūlyti negalėjo. Be abejo, galbūt realiame gyvenime žmonės nusivilia, kuomet atėję į vaistinę randa padidėjusią anksčiau ilgai vartoto vaisto priemoką. Bet čia jau kita problema. Tai - gydytojo ir paciento bendravimo, o galbūt gydytojo, paciento ir vaistininko tarpusavio santykių problema. Kiekvienas pirminės sveikatos priežiūros grandies gydytojas savo kabinete turi kompensuojamųjų vaistų bazinių kainų kainyną ir iš tikrųjų ne visi tie 1 400 vaistų kasdien išrašomi. Yra grupė vaistų, kuriuos žmonės vartoja dažniau, kitus - rečiau. Tuomet gydytojas savo pacientui galėtų paaiškinti, jog toje grupėje yra kelių rūšių vaistų, ir patarti, kurie iš jų tiktų pacientui, kiek už kiekvieną tektų primokėti... Taigi pacientas gali rinktis. Beje, žinau nemažai pavyzdžių, kuomet gydytojai su pacientais bendrauja labai gražiai. Jie susipažinę su ligonio šeima, jo gyvenimo sąlygomis ir niekada nepasiūlys brangesnio vaisto, jei yra pigesnių...
- O kaip turi elgtis pacientas, jeigu gydytojas jam nepasiūlo pigesnių vaistų?
- Kaip jau minėjau, daugelis Lietuvos gydytojų kalbasi su savo pacientu, bendrauja, žino apie jo socialinę padėtį, todėl pasiūlo pasirinkti tą vaistą, kurio priemoka yra mažesnė. Su pacientų, gydytojų bei farmacijų organizacijomis mes esame pasirašę susitarimą dėl etiško tarpusavio bendravimo, informacijos teikimo ir manau, kad to susitarimo visiems reikėtų laikytis. Pacientams nereikėtų kentėti dėl to, kad kažkas nori gauti didesnį pelną. Be to, pasirašiau įsakymą, kuriame numatyta, jog nuo liepos 1 dienos gydytojai vaistus išrašys bendruoju (tarptautiniu) pavadinimu. Tai yra atėjęs į vaistinę su receptu, pacientas visuomet galės pasiteirauti vaistininko, kokių vaistų jam gali pasiūlyti. Pirmiausia vaistininkai turėtų žmonėms pasiūlyti pigesnių. Tie asmenys, kurie gali sau leisti pirkti brangesnius vaistus, patys juos pasirinks... Beje, pabrėžiu, jog tai bus tos pačios cheminės formulės vaistas, kurio poveikis yra toks pat.
- Tačiau nusistovėjusi nuomonė, jog saugesni, turintys mažesnį šalutinį poveikį vaistai yra brangesni...
- Tikriausiai matote situaciją rinkoje, vykstančią konkurenciją, kuomet kiekviena kompanija savo produktą daugiau ar mažiau pagiria ir tikina, kad jos vaistai geriausi. Tačiau vis dėlto svarbiausia yra vaisto cheminė formulė. Mes reikalaujame, kad visi Lietuvoje parduodami vaistai būtų pagaminti pagal geros gamybos praktikos taisykles, būtų saugūs, neturintys šalutinio poveikio, todėl žmogus gali pasirinkti ir pigesnį vaistą.
- Ar galima manyti, jog kaip tik dėl saugumo reikalavimų pabrango vaistai?
- Ne. Jeigu kalbame apie tuos vaistus, kurie įregistruoti kaip kompensuojamieji, jų atskiras grupes - tokie nepabrango. Mes sulaukėme dar vieno pabrangimo - dėl PVM, tačiau kompensuojamųjų vaistų sąraše PVM kompensuojame iš privalomojo sveikatos draudimo biudžeto (pavyzdžiui, tam skirta apie 14 milijonų litų). Dėl to susidaro galimybė vaistų daugiau nupirkti, daugiau kompensuoti. Dabar beveik jau negirdime skundų, jog gydytojai neišrašo vaistų dėl to, kad baigėsi limitai ar kvotos, nes sumažėjus jų kainoms pajėgiame iš sveikatos biudžeto kompensuoti tiek, kiek reikia. Yra ir nekompensuojamųjų vaistų, kurių kainų valstybė nereguliuoja. Tiekėjai, gamintojai juos atveža atitinkamai kainuojančius, savo antkainį užsideda vaistininkai. Jų kainą reguliuoja pati rinka. 5 procentų PVM liko tiktai daliai vaistų. Daugumos lietuviškų vaistų kainos nesikeitė. Ir yra grupė vaistų, kurie nekompensuojami. Vienose vaistinėse PVM prisidėjo, kitose ne. Tai priklauso nuo vaistinių pajėgumo, didmenininkų politikos...
