Visiems akivaizdu - Lietuva nori būti Europos Sąjungoje. Tai banali ir visiems nuobodi tiesa. Tačiau, kad šis nuobodus noras taptų kūnu, reikia, kad tam piliečiai pritartų referendume. O štai čia ir slypi didelė galimybė suklupti. Kas bus, jei referendumas neįvyks? Jei piliečiai neateis balsuoti? Tuomet ir matysim Europą su jos penkiais milijardais eurų kaip savo ausis be veidrodžio.
Atrodo, kad tai absurdiškos mintys? Tačiau šiuose prezidento rinkimuose Valdo Adamkaus pergalė niekam nekėlė abejonių. O rezultatą matome visai kitą.
Panašus scenarijus gali nutikti ir su referendumu dėl stojimo į Europos Sąjungą. Kodėl?
Tai lemia du dalykai: ES klausimas masinėje sąmonėje asocijuojasi su nuoboduliu; čia nėra jokios įtampos, jokios intrigos, kuri paskatintų išreikšti savo nuomonę. Antra, nematau jokių jėgų, kurios galėtų šį sąstingį ir abejingumą išvaikyti.
Beaistrė Europos Sąjunga
Su kuo mums asocijuojasi Europos Sąjunga? Su biurokratija, kažkuo tolimu, neaiškiu dalyku, kažkokiu mechaniniu ir negyvu dariniu. Žodžiu, tai gal ir nieko (juk gausime pinigų), tačiau baisiai nuobodu. Be to, kaip sakė vienas mano draugas, “visos tos integracijos vyksta ir be manęs, tad kodėl aš dar ką nors turiu daryti?” Bijau, kad su tokia nuomone sutiks 99,5 procento Lietuvos gyventojų.
Ir neverta savęs raminti neblogomis viešosios nuomonės apklausomis. Kai pas mane ateina ir paklausia, ar aš pritariu narystei Europos Sąjungoje, be abejo, aš pasakau - taip. Tačiau ar tai reiškia, kad referendumo dieną man pakaks ryžto nukeliauti ir balsuoti už tai? Juk šis klausimas ir taip aiškus, tai kodėl dar turiu plėšti batus? Juk ir taip už mane nubalsuos.
Beje, ar buvo padarytos apklausos, kuriose būtų klausiama, ar jie ruošiasi ateiti referendumo dieną balsuoti? Manau, kad tokiu atveju rezultatai nebūtų tokie džiuginantys. Be to, nepamirškime šių rinkimų - rinkėjų pasyvumas buvo stulbinantis. Ar galime tikėtis didesnio aktyvumo referendumo dieną? Vargu.
Norint, kad paprastas statistinis lietuvis (kaip ir bet kuris kitas žmogus) eitų balsuoti, reikia tam tikros įtampos, tam tikrų aistrų. Europos Sąjunga neišprovokuoja jokių jausmų, - ji bespalvė, bekraujė. Visa vykdoma propaganda - laidos per LTV ar LNK tik migdo, o ne aktyvina piliečius. Jose nieko kito nedaroma, tik aiškinama, kokia bus nauda iš narystės ES. Tačiau tai ir taip žinoma, - tad kartojimas to paties dalykus padaro savaime suprantamus. O paprastam piliečiui tai reiškia, kad referendumo dieną niekur nereikia eiti. Taip už ES pinigus vykdoma antipropaganda.
Dėl referendumo baigties aš ne taip bijočiau, jei egzistuotų pakankamai girdima, rėksminga opozicija. Ji išprovokuotų diskusijas, o kartu ir aistras. Taip būtų suaktyvinti tie, kurie pasisako už ES. Dabar net ir to nėra. Ir jei kas nors siektų, kad referendumas dėl narystės ES neįvyktų, jis visais būdais stengtųsi išlaikyti tokią situaciją.
Politinio elito beviltiškumas
Politinis elitas ruošiasi šiam referendumui. Tačiau ar jo paraginimų užteks suaktyvinti pasyvius ir abejingus lietuvaičius?
Juk prezidento rinkimai išryškino vieną labai svarbų aspektą. Jei kas ir yra labiausiai atstumtas - tai net ne skurdžiausia Lietuvos dalis, tai - politinis elitas. Jo niekas neklauso. Įvairiuose posėdžiuose įvairių intrigų dėka priimti sprendimai niekam nedaro įspūdžio. Tai, kad dabartiniai politikos lyderiai pasisakys už narystę ES, dar nereiškia, jog jų nuomonė turės įtakos piliečių sprendimams.
Beje, reikia atkreipti dėmesį į labai jau slidžią naujai išrinkto į prezidentus Rolando Pakso poziciją. Štai susitikime su ambasadoriais R. Paksas pabrėžė, kad sieks bendradarbiauti su Rusijos regionais (netgi nekalbama apie tarpvalstybinį bendradarbiavimą, minimi tik regionai; tai negi mes visiškai neturime savigarbos taip teigdami?), ieškos naujų rinkų ir žaliavų ne kur kitur, o Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje bei intensyvins santykius su Ukraina ir Baltarusija. Kaip jo rinkėjams interpretuoti šią žinią - “ES mums nėra tokia jau svarbi”? Beje, prisiminkime jo ankstesnius pareiškimus, kad euroderybininkai nepakankamai išsiderėjo jo rinkėjams, kurie gali reikšti irgi tą patį - ko mes ten einame, jei nepakankamai gavome. Gal dar reikia pasiderėti, o paskui eiti? Ar ne tokios mintys į galvą gali ateiti Pakso elektoratui?
Be abejo, Pakso šalininkai gali pasakyti, kad narystė ES jiems yra savaime suprantamas dalykas (jis ir pats tą sako). Deja, pasaulyje nėra savaime suprantamų dalykų. Ir gal prieš koncentruojantis į Afrikos rinkas, pravartu padirbėti, kad atsidurtume Europoje?
Kas dar gali išjudinti mūsų visuomenę? Nevyriausybinės organizacijos? Eurokomandos? Vargu. Belieka žiniasklaida. Tačiau reikia ne vien informacijos, kas bus, kai įstosime į ES. Reikia diskusijų, reikia aistrų, reikia, kad ES nebūtų tolimas, svetimas ir savaime suprantamas dalykas.
