Prezidentas Valdas Adamkus pasakė tai, ko iš jo buvo laukiama – jis nevažiuoja į Maskvą švęsti pergalės prieš hitlerinę Vokietiją metinių. Juk po visų diskusijų, po Rusijos prezidento Vladimiro Putino pareiškimų apie Ribbentropo – Molotovo paktą kaip apie Rusijos teisėtų interesų gynimą, po kai kurių politikų ir verslininkų spaudimo kitokio sprendimo ir negalėjo būti. Ką gi, Lietuvos garbė išgelbėta.
Tiesa pasakius, mes nelabai turėjome ką prarasti. Juk vargu, ar galime tikėtis, kokių nors ekonominių blokadų. Rusija, nors ir žengia autoritarizmo link, tačiau nėra totalitarinė valstybė. Antra, ji nori nenori privalo atsižvelgti į Vakarų valstybes, kurios tikrai nesuprastų, jei už atsisakymą atvykti Rusija Lietuvą ir Estiją baustų griežtomis ekonominėmis priemonėmis.
Dvi Lietuvos
Tačiau pažvelkime giliau, ką ši diskusija „vykti ar nevykti“ apnuogino. Viešumoje dauguma politikų, beveik visi politologai, politikos apžvalgininkai, visuomenininkai, kultūrininkai pasisakė prieš važiavimą į Maskvą. Susidarė įspūdis, kad visa Lietuva taip mano. Tačiau sociologiniai tyrimai rodo ką kitą: ženkli visuomenės dalis - 54,8 proc. - būtų palaikę V. Adamkaus sprendimą vykti į Maskvą. 39,5 proc. apklaustųjų nurodė, kad prezidentui į Maskvą vykti nederėtų, o 5,7 proc. respondentų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.
Tai, kad V.Adamkui derėtų vykti į Maskvą dažniau nurodė vyrai (57 proc.), 40-59 metų amžiaus respondentai (atitinkamai 62,7 proc. ir 56,7 proc.), kaimiškose vietovėse gyvenantys (61,4 proc.) bei iki 600 Lt pajamas vienam šeimos nariui per mėnesį gaunantys respondentai. Kitos apklausos rodo, kad būtent šios grupės labiausiai ilgisi sovietmečio, nepriklausomos Lietuvos laikotarpis yra pats blogiausias Lietuvos istorijoje. Tad visai nenuostabu, kad būtent jie ir būtų palaikę V. Adamkaus sprendimą vykti į Maskvą.
Ir tai, kad ši dalis buvo tylesnė, dar nereiškia, kad jos nuomonę galime ignoruoti. Juk tai būtų pats didžiausias trumparegiškumas.
Čia aš matau didelę problemą. Juk elitas negali numoti ranka į šią visuomenės dalį. Tuomet galime įsivaizduoti tokią situaciją, kad atsiras politinė jėga, kuri, teigdama, jog jau atėjome į NATO ir ES, atvirai pasisakys už glaudesnius Lietuvos ir Rusijos santykius. O kadangi mūsų visuomenė pakankamai rusofiliška, tad tokia politinė jėga galėtų būti populiari. Juk esamomis politinėmis partijomis jau spėta nusivilti. Be to, jei tokia partija gautų kelis milijonus dolerių injekciją, tikrai galėtų nuveikti šį bei tą.
Rusijos įtakos
Be to, nereikia galvoti, kad Rusija paliks mus ramybėje. 2003 metų kovo mėnesį buvo paskelbtas dokumentas apie Rusijos interesus Pabaltijyje. Ten teigiama, kad yra tokie „amžini Rusijos prioritetai“ šiaurės vakaruose: strateginė Baltijos jūros pakrantės kontrolė; užtikrinamas Kaliningrado suverenitetas; teisių gynimas tų kurie savo privačioje, verslo ir visuomeninėje veikloje orientuojasi į Rusiją, yra lojalus Rusijai; politinis, teisinis ir kultūrinis rusų diasporos palaikymas.
Mes matome, kad šie strateginiai tikslai bandomi įgyvendinti. Lietuvai vis reiškiami priekaištai dėl tranzito. Mes matome, kaip Lietuvoje siekiama įtvirtinti Rusijos kultūrinę įtaką, atvežant Rusijos popgrupes, demonstruojant filmus per televizijas, steigiant Rusijos švietimo įstaigas, kuriose studijos vykdomos pagal detalias iš Rusijos švietimo ministerijos siunčiamas instrukcijas, pvz., dėstant politikos mokslus reikia “išryškinti europinių požiūrių ribotumą ir Rusijos politinės kultūros reikšmingumą”.
Tad iškyla klausimas – kaip mes galime šiai veiklai pasipriešinti? Atsakymas lieka vienas: mūsų visuomenė privalo pasikeisti. Ji privalo tapti labiau vakarietiška. Tik tuomet, kai dauguma mūsų visuomenės orientuosis į Vakarus, mokės kalbėti anglų, prancūzų ar vokiečių kalbomis, kuomet vakarai atrodys ne vien tik tas pasaulis, kurį valdo pinigai, kuomet geriau suprasime vakariečių dvasinį pasaulį, tuomet mažiau bus pavojų iš mūsų didžiojo kaimyno. Taigi mūsų valstybė nuėjo į Vakarus, ten privalo atsidurti ir mūsų visuomenė.
Antirusiškos isterijos grėsmė
Šiandien viešajame gyvenime labai dažnai kalbama apie Rusijos įtaką ir lietuvių rusofiliškumą. Nors nei vienas iš kalbėtojų nenukreipia savo kalbų prieš rusus ar rusų tautą kaip tokią, tačiau kartais toks įspūdis gali susidaryti. Lietuvos rusai gali pasijusti įžeisti. Tad matau vieną galimą didelę problemą: tam tikro šaltuko atsiradimą tarp lietuvių ir rusų.
Jei taip nutiktų, tai būtų Lietuvos tragedija. Pirmiausia yra nepilietiška ir netoleruotina, jei kuri nors grupė mūsų valstybėje pradeda jaustis blogai dėl savo tautybės. Nesvarbu, ar tai būtų rusai, ar žydai, ar romai, ar čečėnai. Antra, visai tikėtina, kad Kremliuje esantiems strategams yra paranka skatinti antirusiškas nuotaikas Lietuvoje: juk tuomet Lietuvos rusai natūraliai kryps Rusijos link. Be to, stiprėjantis antirusiškumas kels nesveikas nacionalizmo apraiškas. O tuomet jau mes Europos akyse atrodysime nekaip. Iš viso to seka galimas mūsų sąjungininkų neigiamas požiūris į mus. O to ir reikia Putino politikai.
Tad jei jau galvojame apie tai, kaip atsispirti Rusijos įtakai, reikia galvoti, kaip nesukelti antirusiškų isterijų Lietuvoje. Ir padaryti viską, kad Lietuvos rusai jaustųsi puikiai mūsų valstybėje.
