Įvairūs intelektualai, inteligentai ir kai kurie jiems pritariantys politikai rypauja, jog meilė moteriai nugalėjo meilę tėvynei. Omenyje turiu visiems gerai žinomą faktą, jog vasario 14 –oji, šv. Valentino, įsimylėjėlių diena, yra žymiai populiaresnė už Vasario 16-jąją, Lietuvos nepriklausomybės dieną. Kitaip tariant, krikščionių šventas Valentinas nugalėjo tautinį šventąjį Vincą Kudirką, kurio vardo nežino, spėju, geras procentas jaunuolių.
Kodėl taip nutiko, visiems aišku. Tiesiog su meile priešingai lyčiai kovoti yra beprasmiška. Ji visuomet laimės. O ypač kapitalizmo eroje – nesu cinikas, bet taip yra. Juk čia prisideda dar ir verslo logika – vasario 14-oji yra puiki diena užsidirbti barams, restoranams, gėlių pardavėjams, dovanų parduotuvėms ir pan. Tuo tarpu Vasario 16-ąją komercializuoti yra sunkiau – juk negi ims kas nors ir masiškai pirks trispalves, lipdukus ar puodukus su tautine simbolika. Tokie laikai nugrimzdo į praeitį.
Tad toks begėdiškas sutapimas - masinės, popkultūros šventė atsidūrė greta mūsų valstybei svarbios datos - aštriai apnuogina, jog mūsų tapatybei gresia pavojus. Mūsų verkiantys intelektualai yra teisūs. Tačiau blogiausia, kad jie nepasiūlo jokios pozityvios išeities. Vienintelė jų sugromuliuota mintis maždaug būtų tokia: “geriausia, kad ta Valentino diena visai būtų uždrausta”.
Tačiau, kaip rašė vienas mūsų literatūros klasikas: “Nebeužtvenksi jau upės bėgimo”. Taip ir Šv. Valentino dienos jau nebeuždrausi.
Tad ką galima daryti? Ar tai reiškia, kad lietuviškumui atėjo galas, ir Kudirka beviltiškai pralaimi šv. Valentinui? Juk sociologiniai tyrimai rodo, kad nepriklausomybės laikotarpis trečdaliui Lietuvos gyventojų yra pats nelaimingiausias Lietuvos istorijoje, vis mažiau ir mažiau žmonių tapatinasi su Lietuva, vis mažiau ir mažiau didžiuojamasi tuo, kad esame Lietuvos piliečiais. Taigi tautiškumas tampa vis mažiau svarbus. O štai čia dar masinė Vakarų kultūra, kuri, daugelio intelektualų teigimu, taip ir graso mus, lietuvius, nušluoti. Atrodo, kad situacija be išeities – mes pasmerkti nutautėti.
Tačiau pastebėkime vieną dalyką: mūsų lietuviška tapatybė ir kenčia todėl, kad iš jos sampratos išmesta popkultūra. Dabartiniams lietuviško saugotojams tautybė turi būti iki kaulų ir smegenų nuobodi: su liūdnomis giesmėmis, verksmais ir beprasmiškais ritualais. Kitaip tariant, lietuviškumas tapo elitinis. Todėl akivaizdu, kad žmonėms tautinės šventės tampa svetimos.
Ir čia yra svarbiausia klaida. Be popkultūros lietuviškumas negali išgyventi. Prisiminkime, jog tie, kurie gaivino lietuviškumą XIX amžiuje, jie irgi rėmėsi į popkultūrą. Omenyje turiu, jog jie atrado lietuvių liaudies dainas, pasakas ir legendas. Iki tol tai buvo laikoma dėmesio nevertais prasčiokų pasakojimais. XVIII amžiuje niekas jokios meninės vertės valstiečių kūryboje neįžvelgė.
Romantizmo paveikti mūsų tautinio atgimimo veikėjai ne tik pradėjo puoselėti lietuvių kalbą, bet ir lietuvių valstiečių popkultūrą. tai, kuo tuo metu valstiečiai gyveno. Niekas nevertė valstiečių vietoj polkos šokti polonezo. Juk jei būtų vertę, tikrai XIX amžiaus didžiavyriams nebūtų pasisekę sukurti lietuvių tautos. Valstiečiai nebūtų jais patikėję.
Šiandien situacija irgi panaši. Galime popkultūrą keikti kiek tik norime, galime sakyti, kad ji yra visų mūsų nelaimių priežastis. Tačiau viena aišku – be jos mums nepavyks lietuviškumo padaryti gyvo. Kitaip tariant, be popkultūros mes neišliksime kaip lietuviai.
Pastebėkime, jog jau dabar didžiausius patriotizmo priepuolius sukelia krepšinis ir “Eurovizijos” konkursas, nors pastarajame mes visuomet ir pralaimime. O juk abu fenomenai priklauso popkultūrai.
Mums reikia daugiau popkultūros, kuri keltų tautiškumą. Reikia ne tik sporto ir dainų. Reikia filmų. Panašių į “Herkų Mantą”. Reikia komiksų apie Lietuvos istoriją. Tiesiog nereikia bijoti popkultūros ir jos teikiamų galimybių lietuviškumui išlaikyti. Ir tuomet tikrai šv. Valentinas nepakeis Kudirkos.
