Štai jau keletą parų grupė Lietuvos lenkų budi Šventosios Dvasios bažnyčioje Vilniuje prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo ir neleidžia jo perkelti į šalimais esančią Švč. Trejybės bažnyčią. Atrodo, kad šalia “elito” ir “runkelių” karo bręsta dar vienas konfliktas - lietuvių ir lenkų. Arba bent jau randasi jo užuomazgos.
Iš pirmo žvilgsnio tai lyg didelės svarbos neturintis reikalas, tačiau tikintieji dieną naktį budi, platinami vieši laiškai, apie tai rašo Lenkijos spauda. Žodžiu, kaskart atsiranda vis daugiau aistrų.
O svarbiausia, kad šis nesusipratimas atkartoja senas lietuvių ir lenkų kovas bažnyčiose.
Lietuvių kovos su lenkais bažnyčiose
Lietuviai dar daugiau kaip prieš šimtą metų pradėjo muštis bažnyčiose su lenkais. Stiprėjant lietuviškam nacionalizmui buvo pradėta reikalauti, kad mišios būtų laikomos lietuviškai. Tai išprovokuodavo netgi komiškas, dabarties akimis žiūrint, kovas bažnyčiose.
Generolas Stasys Raštikis prisimena savo vaikystę: “Pradeda, būdavo, lenkai giedoti savo šventas giesmes, lietuviai, susispietę kitoje vietoje toje pačioje bažnyčioje, gieda lietuviškai; arba: per lietuvišką pamokslą lenkai gieda, per lenkišką - lietuviai, ir pamokslą išardo”.
Savo teises bažnyčioje būdavo siekiama įtvirtinti visai nekrikščioniškais būdais - vieniems kitus įžeidinėjant, siekiant kuo garsiau giedoti ar net susimušant kartais. “Kovojama” buvo abiejų pusių ir vienodais metodais. Tačiau per šias kovas ir gimė modernus lietuvis. Tiesa, kartu į lietuvišką sąmonę įsiėdė ir stereotipai, esą lenkai yra klastingi: mus apgavo Jogailai įpiršdami Jadvygą ir taip nulenkindami mūsų taurius bajorus.
Lenkams užėmus Vilnių, šie neigiami stereotipai tik sustiprėjo. Tad visai nenuostabu, kad Antano Škėmos tėvas rašydavo pjeses, kuriose neigiamas herojus visuomet būdavo lenkas.
Sąjūdžio laikų atgarsiai
Sąjūdžio metais šalia mūsų patriotizmo atgimė ir seni stereotipai su panašiomis kovomis Vilniaus krašto bažnyčiose. Tiesa, šį sykį ne tokiu mastu ir ne tokiomis priemonėmis, bet vis dėlto galime prisiminti tuomet Lietuvoje buvusio anglų žurnalisto Anatolio Lieveno pastebėjimą: “Dabar grūstis kartais vyksta Vilniaus Aušros Vartų koplyčioje, šventoje nusilenkimo vietoje, gerbiamoje abiejų tautų, kai lietuvių maldininkai užlaiko lietuvių kalba vykstančias mišias, kad vėluotų po jų einančios mišios lenkų kalba. Tuomet lenkų maldininkai šiurkščiai braunasi į vidų, alkūnėmis stumdydami iš kelio lietuvius. Abi pusės kalba apie “jaunus chuliganus”, bet aš pats galiu paliudyti, kad pikčiausi abiejų pusių nusikaltėliai - tai senos moterėlės”.
Tuo metu lenkams vėl buvo primenamos senos jų lietuviams padarytos “nuodėmės”, vėl iškilo daugybę senų, niekuo nepagrįstų stereotipų.
Ir sociologiniai tyrimai rodė, kad rusus lietuviai vertino pozityviau nei lenkus. Nors atrodytų, kad karti istorinė patirtis - okupacija, tremtys, pokario kovos - turėtų suformuoti neigiamus ruso stereotipus. Tačiau nuoskaudos dėl kalbos buvo stipresnės už kraują.
Gerai, kad tuometiniams Lietuvos vadovams užteko politinės išminties sureguliuoti santykius su Lenkija, o Lietuvoje pasistengti, kad lenkai nesijaustų spaudžiami. Tai bent jau iš dalies pavyko. Stereotipų mažėjo, mažėjo ir įtampų.
Šio konflikto pavojai
O dabar štai turime naują konfliktą, kuris vėl atgaivina, atrodytų, užmirštą lietuvių ir lenkų istorijos puslapį. Štai kodėl iš pažiūros menkas, tiesiog iš niekur atsiradęs konfliktas gali virsti sunkiai sprendžiama problema. Tiesiog abi pusės gali užsispirti, nes jausis teisios kovodamos už savo teises - kaip jas supranta.
Tačiau tokios kovos niekam nieko gera neatneša. Lietuviams jau nebereikia kaip XIX amžiaus pabaigoje kovoti už savo tapatybę. Todėl ir nebūtina su lenkais muštis. Nors ta kova ir tebūtų noras perkelti paveikslą į kitą bažnyčią. Tai kad šis paveikslas liks Šventosios Dvasios bažnyčioje - tikrai nepakenks lietuviškam tapatumui. O perkėlus jį gali atsirasti nereikalingų įtampų.
Reikia atminti, kad ten, kur atsiranda įtampos, atsiranda ir tie, kurie norės jas išnaudoti jau ne tų, kuriems iš tikrųjų rūpi šis paveikslas, bet savo labui.
Juk galima rinkti politinius taškus, paskelbus save “lenkų gynėju”. Kai atsiras “lenkų gynėjai”, būtinai atsiras ir “lietuvių gynėjai”, kurie sakys, kad tie lenkai “per daug nori” ir “gins” lietuvius nuo tų lenkų norų. O tokie konfliktai padės mobilizuoti rinkėjus, politikams taip reikalingus artėjant rinkimams.
Tačiau ar naudinga lietuviams, jei Lietuvoje atsiras dar vienas konflikto židinys su mūsų broliais (juk taip jie vadinami ne kur kitus, o lietuvių liaudies dainose) lenkais?
