Jau daugiau kaip dešimtmetį gyvename demokratinėje šalyje, rodos, ir rinkimai normaliai vyksta, o visi žino, kad totalitarizmas yra negeras dalykas. Tad lyg niekas tai demokratijai negraso. Tad kam kelti hipotetinį klausimą apie demokratijos gynimą? Atsakyti galiu paprastai - tai parodo, kiek mes iš tikrųjų vertiname demokratijos vertybes.
Atsakymas paprastas - niekas niekur neis
Įsivaizduokime, kad Lietuvoje tikrai kilo pavojus demokratijai: sakykime, mus ištiko Baltarusijos variantas. Ar Lietuvos piliečiai labai tam priešintųsi? Štai sociologiniai tyrimai rodo, kad net 34 procentai nepasirašytų peticijos. 58 proc. niekuomet nedalyvautų boikote, 40 proc. nedalyvautų net legalioje demonstracijoje, ką jau kalbėti apie tai, kad 74 proc. neišdrįstų dalyvauti valdžios nesankcionuotuose mitinguose. Taigi šie procentai rodo, jei jau taip nutiktų, kad mūsų demokratija pakibtų ant plauko, mes nedrįstume jos apginti pilietinėmis akcijomis.
Vakarų šalyse šie procentai daug mažesni. Žmonių, kurie niekada nedalyvautų legaliose demonstracijose, svyruoja nuo 12 iki maždaug 30 proc. Šiaip ar taip, ten demokratijos tradicijos daug gilesnės, pilietinė savimonė didesnė - piliečiai supranta, kad neverta nuolaidžiauti valdžiai, jei mano, kad ji elgiasi neteisiškai.
Begalinis “vado” troškimas
Su šituo mūsų bruožu puikiai dera nuolankumas valdžiai. Nors ir niurzgėame - esame itin valdžiai paranki tauta. Esame įsitikinę, kad tik ji gali išspręsti visas iškilusias problemas. Per daug vilčių dedame į valdžią. Tai rodo vis didėjantis studentų skaičius įvairiose viešojo administravimo katedrose ir fakultetuose. Valstybinė tarnyba yra laikoma viena perspektyviausių, o darbas Seime - prestižišku, nors viešoji nuomonė nei apie Seimą, nei apie valdininkus nėra itin gera. Valdžia žavi ir vilioja, ji traukia, nors viešojoje nuomonėje apie ją dominuoja neigiamos nuostatos. Viešai keikdami politikus ir valdžią, slapta vieni sau galvojame, kaip atsidurti jų kailyje. Čia galima prisiminti kai kurias sociologines apklausas. Tik 20 proc. lietuvių tiki, kad jie asmeniškai atsakingi už savo gyvenimą, kiti 80 proc. dėl savo nelaimingos dalios kaltina valdžias ir elitą. 1997 metais Europos valstybėse atlikti gyventojų vertybių tyrimai parodė, kad lietuviai šalia lenkų, bulgarų, vengrų, rusų baltarusių priskirtini tai grupei, kuri mažiausiai pasikliauja savo jėgomis. Mes manome, kad mūsų pačių gyvenimas labai mažai priklauso nuo mūsų pačių. Likimas arba valdžia turėtų mumis pasirūpinti. Neverta per daug įrodinėti, kad nemanantys, jog gali kontroliuoti savo gyvenimą, asmenys yra daug pasyvesni nei tie, kurie įsitikinę, kad jų gyvenimas priklauso nuo jų pačių.
Tačiau pats skandalingiausias faktas (kurį sėkmingai apeina tiek sociologai, tiek politikai) - dauguma Lietuvos gyventojų nenori demokratijos. Net 56 proc. mano, kad būtų visai neblogai, jei šalį valdytų stiprus lyderis, kurio nevaržo nei parlamentas, nei rinkimai. Šiuo požiūriu mes aplenkėme Rusiją (49 proc.) ir net Baltarusiją (40 proc.), į priekį praleidę tik Latviją, Ukrainą ir Rumuniją.
Taigi mes vis dar ilgimės vadovo, gelbėtojo, globėjo, tėvo, kuris pasirūpintų mumis, išspręstų mūsų problemas. Tad kam mums ta demokratija? Kam už ją kovoti, jei mums reikia tvirtos rankos? Visi diktatoriai ir diktatoriukai, imkite valdžią Lietuvoje. Mes nuolankiai paklusime. Ir darykite tai kuo greičiau - kol dar nesame Europos Sąjungos dalis. Paskui bus jau sunkiau.
O gal Šustausko “ubagų baliai” yra pilietiškumo apraiška?
Mano oponentai čia greitai primintų sociologinius tyrimus, kurie rodo, kad lietuviai valdžios institucijomis nepasitiki, žodžiai “partijos” ir “seimas” apskritai yra tarsi keiksmažodžiai. Be to, prisiminkime, su kokiu neslepiamu džiaugsmu verčiame tuos, kurie yra valdžioje, taip keršydami už jų neišpildytus pažadus, už mūsų pačių neišsipildžiusias viltis. O kur dar žemdirbių streikai, Šustausko “ubagų baliai”? Juk pagrūmojame valdžiai. Taigi lyg ir nesame paklusni veršių tauta.
Kadangi neprisimenu kitų viešų pilietiškumo apraiškų, Vytautą Šustauską tenka laikyti tuo, kuris prisidėjo prie pilietinės visuomenės kūrimo. Beje, kaip ir prie griovimo. Šie protestai, nepasitikėjimas valdžios institucijomis tik išryškina mūsų paradoksus - valdžia suvokiama kaip neišvengiama blogybė, kurios galima nekęsti, kartais galima iš jos šaipytis, tačiau visuomet reikia ją nuolankiai priimti. Iš tiesų šis nepasitikėjimas gimsta iš per didelio nuolankumo valdžiai. Mes daug tikimės iš valdžios, jai nusilenkiame, tačiau mūsų gyvenimas negerėja. Todėl ir nusiviliame. Apvilta meilė. “Ubagų baliai” - tai tik tokios “apviltos meilės” išraiška.
Ne moralas
Be abejo, daugelis pasakys, kad sutirštinau spalvas. Tačiau pateikite kitus faktus, kurie liudytų, kad padėtis nėra tokia bloga? Aišku, nemirsime. Kaip nemiršta ir komoje esantis ligonis, prijungtas prie įvairių prietaisų. Tačiau ar galime sakyti, kad jis gyvena?
