• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šiandien dažnose tarptautinės politikos analizėse įprasta supriešinti Ameriką ir Europą bei pabrėžti tarp jų atsiradusius nesutarimus. Lietuvoje kaip, beje, nemažai kitų posovietinio bloko šalių, yra būdingas dar vienas, neabejotinai iš šaltojo karo laikų paveldėtas bruožas - dalyti pasaulį vien į Rusijos ir Amerikos įtakos sferas.

REKLAMA
REKLAMA

Kitaip sakant, kas kritikuoja Ameriką, neišvengiamai palaiko Rusiją, o kas nepritaria Rusijai, būtinai mėgsta Ameriką. Tokios opozicijos gerokai supaprastina situaciją. Galbūt jos ir atspindėjo realybę prieš gerą dešimtmetį, tačiau šiuo metu yra gerokai senstelėjusios.

REKLAMA

Neverta pamiršti: nors prezidentas George’as W. Bushas laimėjo rinkimus, jie parodė, kad beveik pusė JAV gyventojų nepritaria jo vykdomai politikai. Tiek prieš rinkimus, tiek po jų amerikiečiai buvo ir tebėra stipriai susipriešinę. JAV visuomenės pasidalijimą gana taikliai atspindėjo po rinkimų internetu pasklidęs ironiškas piešinukas, kuriame “pusė Amerikos” sako: “Atsiprašome, pasauli, mes stengėmės…”. Iš tiesų kadangi prezidento Busho administracijos ideologinės vertybės akivaizdžiai neatspindi visų JAV gyventojų pažiūrų, vargu ar verta jų kritiką tapatinti su nemeile ar neapykanta “visai Amerikai”.

REKLAMA
REKLAMA

Taip pat klaidinga manyti, kad prezidento Busho politikai nepritaria vien Vakarų Europa. Stiprūs ideologiniai nesutarimai matyti ne tik tarp pačių JAV gyventojų, bet ir tarp dviejų kaimyninių Šiaurės Amerikos valstybių, tradiciškai bendraminčių ir sąjungininkių - JAV ir Kanados.

Artimi JAV ir Kanados ryšiai - akivaizdūs. Prezidentas Bushas, kuris, sakoma, netrukus pradės savo vizitų Europos šalyse ciklą, pirmąja po rinkimų vizituojama šalimi pasirinko būtent Kanadą ir praeitą savaitę apsilankė jos sostinėje Otavoje. Toks pasirinkimas - neatsitiktinis. Kanada yra artimiausia JAV kaimynė, kuri su JAV ribojasi ilgiausia pasaulyje nesaugoma valstybine siena, ir didžiausia JAV prekybos partnerė. Dauguma kanadiečių kalba ta pačia anglų kalba (antroji Kanados valstybinė kalba - prancūzų), pritaria ir praktikuoja tokias tradiciškai “amerikietiškas” vertybes kaip demokratija, žodžio laisvė, pagarba žmogaus teisėms ir kt. Jie netgi mėgsta tuos pačius filmus, dainuoja tas pačias dainas. Kiekvienas, gyvenęs Niujorke, puikiai pamena Manhetene virš Šiaurės Amerikos aveniu plevėsuojančias Kanados ir JAV vėliavas, simbolizuojančias šalių vienybę. Kanados karinės pajėgos, kurios, beje, įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą anksčiau nei amerikiečiai po garsiosios Perl Harboro tragedijos, drauge su JAV karinėmis pajėgomis paskutinius penkiasdešimt metų dalyvavo bendroje Šiaurės Amerikos oro erdvės gynybos programoje. Kaip prezidentas Bushas šį antradienį pasakė Otavoje, “būtent kanadietis rugsėjo 11 dieną davė įsakymą Šiaurės Amerikos gynybinėms oro pajėgoms pasirengti kovai”. Kanados politika yra tokia artima JAV politikai, kad užsienio politikos apžvalgininkai dažnai pamiršta, kad ji apskritai egzistuoja.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taigi kanadiečiai daug geriau nei europiečiai pažįsta JAV ir jaučia rugsėjo 11-osios padarinius. Juk per šią tragediją sugriautuose bokštuose žuvo daug ten dirbusių Kanados piliečių. Praeitą antradienį, po apsilankymo Otavoje, prezidentas Bushas nuskrido į rytinį Kanados uostamiestį Halifaksą padėkoti (nors, anot mandagių kanadiečių, truputį per vėlai) tūkstančiams šeimų, kurios po rugsėjo 11-osios įvykių savo namuose priglaudė maždaug 33 tūkstančių oro uostuose įstrigusių amerikiečių keleivių. Prabėgus dviems dienoms po rugsėjo tragedijos, įvyko vieni didžiausių mitingų Kanados istorijoje, kai šimtai tūkstančių žmonių išėjo į gatves parodyti solidarumą su JAV.

REKLAMA

Todėl Kanados gyventojus sunku pavadinti radikalais ar juolab Amerikos nekentėjais. Kanados kariai drauge su amerikiečiais kovėsi Golfo įlankos kare, Kosove, Afganistane, tačiau ne Irake. Šiaurinės JAV kaimynės atsisakymas dalyvauti pastarojoje karo kampanijoje buvo netikėtas ir neabejotinai pademonstravo principinius ideologinius šių dviejų šalių nesutarimus. Prabėgus vos keletui metų po rugsėjo 11-osios įvykių, tūkstančiai kanadiečių keliavo į Niujorką protestuoti prieš respublikonų suvažiavimą greta tūkstančių amerikiečių. Niekam nebuvo paslaptis ir ilgamečio Kanados ministro pirmininko Jeano Chretieno neprielankumas prezidentui Bushui. Jis ypač išryškėjo 2002 metais, kada Chretieno atstovė spaudai Francoise Ducros pokalbyje su žurnalistu pavadino JAV prezidentą “kvailiu” (moron) ir tik po ilgo laiko ir itin nenoriai buvo atleista iš pareigų.

REKLAMA

Situacija nedaug pasikeitė ir naujojo Kanados ministro pirmininko Paulo Martino vadovavimo laikotarpiu. Šią savaitę Otavoje Kanados studentai žingsniavo gatvėmis laikydami plakatus, kuriuose buvo sakoma “Suimti Bushą!”, o neseniai visoje šalyje atlikta apklausa parodė, kad 80 proc. kanadiečių apgailestauja, kad šis vėl tapo prezidentu. (Beje, vienas pirmųjų valstybės vadovų, pasveikinusių prezidentą Bushą su rinkimų pergale, buvo ne Kanados ministras pirmininkas Paulas Martinas, o Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kuris dar prieš oficialų rinkimų rezultatų paskelbimą aiškiai išreiškė Maskvos palankumą Busho kandidatūrai.)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šiandien kanadiečiai juokauja, kad po šių rinkimų galima tikėtis JAV liberalų ir intelektualų imigracinės bangos į Kanadą. Žinoma, tai kol kas tik pokštai (nors, beje, po JAV rinkimų nepaprastai išaugo amerikiečių, besidominčių Kanados imigracijos įstatymais, skaičius), tačiau jau pats faktas, kad apie tai kalbama ir būtent taip pokštaujama, rodo, kad Kanados politika suteikia bent daliai amerikiečių pageidautiną alternatyvą.

REKLAMA

Ir vis dėlto kodėl Šiaurės Amerikos žemyne įvyko tokie netikėti posūkiai? Kodėl Kanada, demokratiška ir progresyvi Šiaurės Amerikos valstybė ir tradicinė JAV sąjungininkė, tapo jos oponente? Tokį nepritarimą būtų lengva numatyti Prancūzijoje ar Vokietijoje, tradiciškai skeptiškose Amerikos atžvilgiu ir dažnai kaltinamose nemeile jai, bet ne Kanadoje, kuri pati yra Amerikos dalis. Kas gi nutiko? Ar tai, kas įvyko kanadiečių sąmonėje, neatspindi ir politinio klimato Europoje?

REKLAMA

Galima manyti, kad taip, nors daug dabartinės JAV politikos rėmėjų ir primygtinai nenorėtų to pripažinti. Kanadiečiai, kaip ir daugelis europiečių, pavargo nuo prezidento Busho “kietos rankos” užsienio politikos, nuo arogantiškos, religiniu fundamentalizmu persmelktos retorikos, nuo itin kategoriško pasaulio valstybių skirstymo į draugus bei priešus ir bandymų konfliktus spręsti perdėm vienašališkai. Daugeliui Kanados gyventojų yra giliai nepriimtina jo religinių jausmų mobilizacija šališkiems politiniams tikslams siekti - anot jų, tokia politika skatina ne demokratijos progresą, o regresą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Be to, kanadiečiams daug labiau nei amerikiečiams rūpi aplinkos apsauga ir nors jie neabejotinai žavisi tokiais didybe pritrenkiančiais JAV didmiesčiais kaip Niujorkas, vis dėlto laiko barbarybe tai, kad net progresyviausiuose urbanistiniuose šalies centruose gyventojai nerūšiuoja šiukšlių perdirbimui. Ką jau kalbėti apie ginklų legalizacijos problemą ir susišaudymų mokyklose tragedijas. Kanadoje nusikalstamumo lygis yra gerokai žemesnis nei JAV, o rasinės segregacijos ir antagonizmo problemos - taip pat gerokai švelnesnės. Galiausiai Kanada po skausmingų debatų sugebėjo ratifikuoti Kioto protokolą, nors jų pietinė kaimynė jį atmetė. Apklausos, neseniai atliktos Kanadoje ir JAV, parodė, kad kanadiečiai, paklausti apie didžiausias grėsmes pasauliui, pirmiausia nurodė tokias ligas kaip AIDS ir SARS, paskui globalinį klimato atšilimą ir tik tada terorizmą, kurį amerikiečiai iškėlė į pirmąją vietą. Kanada daug labiau pasitiki tokiomis daugiašalėmis organizacijomis kaip Jungtinės Tautos ir tarptautinis kriminalinis teismas. Galbūt kanadiečius galima kaltinti pasyvumu ar bejėgiškumu, bet vis dėlto būtina gerbti už tai, kad jie aktyviai dalyvauja įvairiose Jungtinių Tautų sankcionuotose tarptautinėse misijose.

REKLAMA

Taigi minėti pokyčiai Kanados ir JAV santykiuose turbūt yra vienas iš geriausių įrodymų, kad šiandieniniai nesutarimai tarp JAV ir Vakarų Europos nėra, kaip teigia prezidento Busho apologetai, vien europietiškos arogancijos, bejėgiškumo ar jos tradicinio antiamerikietiškumo išraiška. Šiandien nebetinka ir tradicinis Rusijos bei JAV supriešinimas: per JAV prezidento rinkimus Putinas aiškiai pademonstravo savo prielankumą Bushui, nes pastarasis nekritikuoja Rusijos vadovybės už reformų regresą, žodžio laisvės apribojimus, Chodorkovskio bylą ar Čečėnijos problemą.

REKLAMA

Trumpai tariant, šaltojo karo stereotipai nebeatitinka realybės: geopolitinė situacija pasaulyje pakito ir šiuos pokyčius verta pastebėti.

Ir vis dėlto žvelgiant į ateitį gal būtų neteisinga iš anksto vertinti antrosios prezidento Busho kadencijos pobūdį remiantis vien pirmosios patirtimi. Šią savaitę Baltieji rūmai pavadino JAV prezidento apsilankymą Kanadoje pirmuoju žingsniu siekiant susitaikymo su tradicinėmis JAV sąjungininkėmis. Reikia viltis, kad šis žingsnis žymi naujas JAV užsienio politikos tendencijas. Tikėkimės, kad JAV administracija pasimokė iš praeities klaidų bei oponentų kritikos ir visomis jėgomis stengsis atkurti savo tarptautinį prestižą bei užtikrinti, kad tarptautinio saugumo garantija būtų ne aštriai išgaląstas karo kirvis, o taikus dialogas, pagarba daugiašaliams interesams ir tarptautiniams įstatymams.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų