Daiva NORKIENĖ
Akylesni skaitytojai tikriausiai prisimena mūsų laikraštyje maždaug prieš metus spausdintą informaciją apie iš Kauno zoologijos sodo pabėgusį vilką. Laisve tepasidžiaugęs kelias valandas, plėšrūnas buvo nušautas gausiai žmonių lankomame Ąžuolyno parke: niekas nerizikavo pasitikėti miškų karaliaus "mielaširdingumu" ir laukti, kol jis pats sugrįš į ankštą "kalėjimą". O tokio, kuris prieitų ir uždėtų pilkajam antkaklį (dėl labai suprantamų priežasčių), neatsirado.
Šį įvykį Lietuvos visuomenė įvertino prieštaringai. Vieniems atrodė, kad laisvas plėšrūnas ką nors būtų nužudęs arba sužeidęs, kiti pilkio gailėjosi. Tačiau vargu ar kas žino, jog kadaise po tą patį Ąžuolyną laigydavo šeimininkės atsivestas prijaukintas vilkas. Kad viename Panevėžio rajono kaime ilgus mėnesius girių plėšrūnas išgyveno... pririštas prie būdos. Ir kad per didmiestį vedamas pririštas prie pavadėlio vienas pilkis labiausiai nekentė vežimėliuose kniurzančių praeivių vaikų...
"Dovanėlė" uošviui
Panevėžio rajone, Raguvoje, gyvenantis žinomas gamtininkas, biologijos mokytojas ekspertas Antanas Slučka anksčiau triūsė Kauno zoologijos sodo direktoriumi, vadovavo plėšriųjų žinduolių sekcijai. Kaip tik tada ir prasidėjo ši šiurpoka ir drauge linksma istorija apie vilkų jaukinimą.
Zoologijos sode mūsų šalies plėšrūnų niekada netrūksta. Pirma, jie visiškai sėkmingai dauginasi ir kartais netgi tenka palikuonis naikinti. Antra, pasitaiko, jog miške surastus beglobius mažylius specialistams atitempia lankytojai. Taigi kai kartą paskambino pažįstamas ir pasiūlė priglausti du vilkiukus, Antanas susimąstė. Zoologijos sodui jų nereikėjo. Uošviui, žinoma, - tuo labiau. Tačiau nudaigoti du gailiai cypiančius mažylius (tiksliau - mažyles) nekilo ranka. Pusantro mėnesio vilkiukės stačiomis ausytėmis, plačiai iš baimės atmerktomis akimis ir retais vaikiškais kailiukais iš karto užkariavo simpatijas. Žiūri jos iš kartoninės dėžutės į savo naująjį globėją, orą uodžia, pilvai įdubę iš alkio. Palakina jas A. Slučka pieneliu, patupdo atgal į dėžę, užrakina kabinetą ir - autobusų stotin. Tuo metu A. Slučkos šeima glaudėsi pas uošvius Užupės kaime, esančiame maždaug už 26 kilometrų nuo Kėdainių. Iš Kauno agurkų sostinę žmogus pasiekė greit, tačiau pavėlavo į paskutinį uošvijos link važiuojantį autobusą. Kaipgi su dviem sunkokais vilkais rankose nukakti ilgus kilometrus?
Pėdina ponas Antanas namų link, vilkiukai inkščia, nosis iš dėžės kaišioja ir, aišku, vieną po kitos leidžia šiltas balutes. Kartoninė dėžė permirko, kampai išsiskyrė, tačiau nešėjas mina, nepasiduoda. Nužingsniavęs kokius dešimt kilometrų, pagaliau susistabdo pravažiuojantį sunkvežimį, tačiau neilgai ilsisi - vairuotojui buvo nepakeliui. Artėjant vidurnakčiui, sustojo dar vienas stabdomas automobilis, pamėtėjo dar tris kilometrus. Bet vis tiek iki Užupės kaimo liko keturi kilometrai per mišką, danguje vos vos tešviečiant kelioms blausioms žvaigždėms.
Permirkusią dėžę Antanas išmetė, vilkiukes pasikišo po pažastimis. Tos pacypia, pacypia ir aprimsta, kartais lyžteli savo "globėjui" nosį... Antrą valandą nakties parsibeldęs žentas uošviui "padovanojo" dvi vilkiukes. Namiškių entuziazmo, suprantama, ne kažkiek tesulaukė.
Nuostoliai - po dviejų savaičių
Vilkų kraujas prabudo labai anksti. Nuo įsikūrimo prabėgus vos porai savaičių, mažosios plėšrūnės ėmė "rūpintis" šeimininkų banda. Pirmiausia pasigavo vištą. Paskui - kalakutą... Sodyboje jos gyveno palaidos, dažniausiai tūnodavo po klėtimi. Kartais lydėdavo Antano uošvį ganyklon, prie gyvulių. Tačiau visai ne todėl, kad būtų labai norėjusios suvaidinti "ištikimus šunyčius" - ganykloje jos turėjo savų interesų. Vieną sykį, besdamas į žemę perkeliamos karvės kuolą, šeimininkas apstulbo: tolėliau ramiausiai rupšnojusi žolę avis kad pasileis ratu! Ateina artyn, žiūri - nė taburetės nepraaugusios vilkės buriukę pjauna! Avis kaip pamišusi lekia, tos įsikabinusios į šonus velkasi...
"Dovanėlių" nuostolius šeima suskaičiavo greit. Ir ėmė auklėti - ir vilkes, ir žentą. Vilkėms kliuvo rykštele, Antano uošvė joms nosis į sudraskytą vištą badė ir barėsi: "Ar dar pjausit? Ar liesit?!" (Tačiau egzekucijai pasibaigus jos už vištos tik capt ir - paknopstom iš trobos į paklėtį.) Žentas, iš Kauno atvažiavęs gerokai po įvykių, daug pylos negavo. Tačiau buvo įpareigotas išgabenti taip sunkiai atitemptas vilkes.
Viena - Kaune, kita - kaime
Vieną vilkiukę A. Slučka padovanojo tuo metu Kaune žinomai kinologei, vardu Regina.
- Kiek žinau, vilkė užaugo labai sumani ir protu toli lenkdavo netgi garsiuosius tarnybinius šunis - vokiečių aviganius, - "Akistatai" pasakojo A. Slučka. - Ta moteris augintinę vedžiodavosi po Kauno Ąžuolyną, tačiau negirdėjau, kad ji būtų padariusi kokios nors žalos. Galiausiai buvo atiduota į vieną Vokietijos šunų veislyną. Kitą vilkę apsiėmė auginti Raguvoje su tėvais gyvenęs mano brolis.
Naujasis vilkės Džildos šeimininkas labai stengėsi nekartoti ankstesniųjų auklėjimo, tai yra neauklėjimo klaidų. Jis plėšrūnės nepaleido laisvai klajoti, o uždėjo antkaklį ir pririšo kieme prie būdos. Ir jis, ir tėvas buvo įsitikinę, kad vilkė ištikimai sargaus. Tačiau svetimų žmonių ji bijojo, miegodavo ne būdoje, o po ja išsikastame giliame urve, o loti apskritai nematė menkiausio reikalo (užtat naktimis staugdavo taip, kad visam kaimui per nugarą pagaugai ėjo). Kartą naktį į Slučkų kiemą, nešini maišais, atsėlino vagys. Antano tėvas augino retų veislių balandžių, kuriuos saugoti buvo pagrindinė vilkės "pareiga". Tačiau kai vagys balandinėje "žvejojo" ir tempėsi pačius geriausius Slučkų paukščius, Džilda lindėjo pačiame giliausiame savo urvo kampelyje ir tylutėliai laukė, kol "praeis pavojus". Ankstų rytą neradęs savo turto, Slučka pareiškė, kad "tokio "sargo" nereikia", ir vilkę perkėlė į tolimiausią kiemo kampelį, o šalia paukščių pririšo paprastą mažą kiemsargį.
Paleista nuo grandinės pasilakstyti, Džilda medžiojo, kaip ir anksčiau. Tik sugauti "kiaulinant" dabar nebuvo taip lengva. Slučkų vištos dingdavo nespėjusios nė karktelti - net plunksnų nelikdavo. Kai šeimininkai plėšikę tylutėliai pasekė, paaiškėjo, jog jiems nematant ši liuokteldavo per tvorą į aptvarą, staigiu krimstelėjimu nugalabydavo dedeklę ir užkasdavo bulvienoje. O tada laksto sau patenkinta - atseit nekalta. Grobį išsitraukdavo ir suėsdavo paslapčiomis, stebėdama, ar kas nors nemato. Vėliau darže šeima aptiko kelių paukščių kruvinas liekanas.
Puolė moterį
Kai šeimininkas Džildą atrišdavo nuo būdos, ji laigydavo ir šokinėjo tarytum šuniukas. Vilkė suaugo, tapo galingu žvėrimi, tačiau auklėjimui vis dėlto pasidavė. Kviečiama pribėgdavo, suprato, kas galima, o ko - ne. Kitas klausimas, ar ilgai būtų tai vykdžiusi... Šeimininkas visiškai palaidą vilkę vesdavosi eidamas maudytis į Nevėžį. Kol jis išdykaudavo su kaimynų vaikinais, žvėris tūnodavo atokiau ir laukdavo. Kai šeimininkas rytais dviračiu važiuodavo į melioraciją dirbti, Džilda lėkdavo kartu. Paskui visą dieną jos nebūdavo matyti, bet vakare, kai ateidavo laikas grįžti namo, pakakdavo tik švilptelti, ir vilkė vėl atsirasdavo greta dviračio. Tačiau vieną kartą vos neįvyko nepataisoma nelaimė.
Vilkei jau buvo kokie dveji metai, kai prasidėjo pavasarinė ruja. Ji nusitraukė grandinę ir išlėkė į laukus. Nuo tos akimirkos šeimininkas jai nebeegzistavo. Nors ir kiek Antano mama ją kvietė, šaukė, grįžti augintinė nepanoro. Apylinkių žmonės galingą vilko patelę matydavo lakstančią laukais, o paskui ją dulkėdavo didžiulė šunų gauja.
- Padėtis darėsi iš tiesų pavojinga, - sutiko su žurnalistės abejonėmis A. Slučka. - Tačiau ką galėjome padaryti?
Vieną kartą Džilda ir šunys užpuolė ir pjovė kaimynų avį. Žiauriai apdraskyta, išplėšytais mėsos gabalais garbanotoji vos kvėpavo, kai atskubėjo jos gelbėti šeimininkė. Štai tada visas vilkės "išsiauklėjimas" išgaravo, sukilo laukinio žvėries instinktas - saugoti grobį. Kai pasipiktinusi avelės šeimininkė ėmė margąją gaują vaikyti, šunys išsilakstė, o vilkė pasišiaušė ir iššiepė dantis. Gal tik vieno neatsargaus judesio, tik akimirkos trūko iki baisios tragedijos? Laimė, kaimietė buvo supratinga - nulėkusi pasikvietė medžiotoją. Šaudyta netaikliai: žmonių užauginta plėšrūnė buvo tokia gudri, kad sugebėdavo laiku atšokti, ir šratai susmigdavo žemėn. Tik šūvių trenksmo išgąsdinta sulaukėjusi vilkė pasitraukė nuo pusgyvės avies ir pasislėpė miškelyje. Namo negrįžo. A. Slučka teigia negirdėjęs, kad vėliau ji būtų ką nors užpuolusi ar sužeidusi. Paskutinė žinia apie Džildą pasiekė maždaug po metų: medžiotojai patiesė keistą vilkę - su antkakliu.
Nekentė kūdikių
Kartą - tai buvo maždaug prieš dvi dešimtis metų - Kauno zoologijos sodui vienas žmogus atidavė namie paaugintą vilką. Tas buvo gana jaukus gyvūnas, tačiau, aišku, - ne šuo. O vienas gamtininkas sugalvojo parašyti diplominį darbą apie vilkų dauginimosi ypatybes ir vilkų kryžminimą su šunimis. Tam reikėjo, kad pilkasis, vardu Vilkas, gautų "žmoną" ne iš savos giminės. Supažindino jį su vokiečių aviganių kale Mirta, keturkojė tuojau ėmė apvalėti, o pamišę dėl būsimųjų hibridų kauniečiai tiesiog į eilę stojo užsisakyti Vilko ir Mirtos vaikų. Bet apie tai, kuo visa tai grėsė, pakalbėsime vėliau.
Šis pasakojimas apie žmones, kurie savo profesijos ar mokslo vardan kartais pasiryždavo dar ir ne tokiems dalykams...
Vienas garsus fotografas panoro nufotografuoti vilką natūralioje aplinkoje. Tačiau kiekvienas žino, jog girioje šį gudrų ir atsargų plėšrūną, jei ir sutiksi, tai tik akimirką. Todėl fotografas ėmė zyzti sodo vadovybei, kad "paskolintų" fotomodelį. Tuometinis plėšrūnų sekcijos vadovas A. Slučka buvo įpareigotas prisirišti jaukųjį Vilką, nuvesti jį už miesto ir trumpam paleisti nuo pavadėlio - kad menininkas pafotografuotų. Antanas sutiko nenoromis. Prisirišo jis Vilką, fotografui liepė vesti šio "žmoną" Mirtą - kad plėšrūnas nesugalvotų bėgti. O jei spruktų, kad būtų kuo jį prisivilioti atgal. Ir tada abu narsuoliai patraukė iš Kauno centre esančio zoologijos sodo į Muravą, greta Vilniaus plento.
- Viskas būtų buvę gerai, jei ne keistas Vilko elgesys, - prisimena ponas Antanas. - Žvėris taip keistai šnairuodavo į mažus vaikus, taip verždavosi prie vežimėlių, kad vos išlaikydavau. Neįsivaizduoju, ką būtų daręs kūdikiui, jeigu tik būtų pasiekęs. Gal būtų griebęs ir vilkęs? Tuo tarpu į suaugusius praeivius jis nekreipdavo jokio dėmesio.
Prie Muravos Vilkas ir Mirta buvo paleisti. Gražu buvo stebėti, kaip juodu dūko ir laigė, džiaugdamiesi netikėta laisve. Fotografas padarė nuostabių kadrų, o plėšrūną - laimė! - visiškai nesunkiai pavyko prisišaukti ir parvesti atgal į sodą. Gražuolis Vilkas nei pasivaikščiojimų, nei laisvės taip daugiau ir nebepatyrė, tačiau jo ir kalės vaikus kauniečiai išpirko po 25 rublius namams ir kolektyviniams sodams saugoti. Kol kas nėra žinoma, ar minėti pusvilkiai (kurių trečiosios kartos palikuonių dabar, po dviejų dešimtmečių, dar galėtų būti Lietuvoje) nepridarė bėdų. Mat ir A. Slučka, ir kai kurie kiti sodo darbuotojai apie tokio kryžminimo pavojus žinojo iš kitų šalių patirties. Žinota, jog vilko ir šuns palikuonys paveldi ne tik gerąsias vilkų savybes - puikią uoslę, orientaciją, ištvermę, bet ir greit sulaukėja, nemėgsta žmogaus, yra nepatikimi.
Specialioje literatūroje "Akistatos" žurnalistė aptiko duomenų apie vilkų ir šunų kryžminimo rezultatus užsienyje. Pasirodo, jeigu Kauno zoologijos sode būtų tęsiamas kryžminimo ir pardavinėjimo eksperimentas, lietuviai galėjo turėti didelių problemų. Pasaulyje yra užfiksuota atvejų, kai net ketvirtosios (!) kartos laikos ir vilko hibridai (turį tik šešioliktąją dalį vilko kraujo), ištrūkę į laisvę išskersdavo ištisus paukštynus ar po kelias dešimtis avių. Medžioklei šie pusvilkiai visai netinka, nes grobį visada laiko savo nuosavybe ir gina nuo šeimininko. Pusę vilko kraujo turį hibridai beveik nepasiduoda dresūrai ir neprijaukinami. Antrosios kartos hibridų prijaukinami tik pavieniai egzemplioriai, tačiau ir tie, nutaikę progą, gali pabėgti ir niekada negrįžti, labai lengvai sulaukėja. Nepatikimi ir trečiosios, ir ketvirtosios kartos hibridai, vilko kraujo teturį tik po kelis procentus. Visa laimė, kad su savo laukiniškumu minėti pusšuniai paveldi ir žmogaus baimę, ir tik todėl, matyt, šie eksperimentai neatnešė žmonių aukų.
