Irena ZUBRICKIENĖ
- Kai nežinojau, kas Juozui atsitikę, meldžiau Dievą, jog atsirastų nors jo kauleliai - kad žemelėn pagarbiai kapinėse užkastume. O dabar dar labai norėčiau sužinoti, kaip ten viskas buvo, nes man jo mirtis nepanaši į nelaimingą atsitikimą, - savo nerimu pasidalino Kylininkų kaimo (Vilkaviškio r.) gyventoja Ona Venclovaitė (77 m.), kurios pora metų vyresnis brolis Juozas Venclova netikėtai pradingo prieš 4 metus, o jo palaikų dalys buvo rastos pirmosiomis šių metų dienomis.
Išėjo per Visus Šventuosius...
Savo šeimos nesukūręs ir su seseria Onute tėvų namuose gyvenęs Juozas apylinkėse garsėjo kaip tvarkingas ir itin taupus vyras. Nešvaistė savo laiko ir pinigų nei išgertuvėms, nei įmantresniems pirkiniams. Buvo labai darbštus ir sąžiningas žmogus.
Juozo ir Onutės namai - miške esančiame vienkiemyje, nutolusiame nuo žmonių šurmulio. Tačiau Juozas nesibodėdavo retkarčiais pėsčiomis įveikti kelių kilometrų kelio atstumą mišku, kad apsilankytų seniūnijos centre - Pajevonyje.
Į tokią kelionę iš pat ryto Juozas susiruošė ir 2002-ųjų lapkričio 1-ąją. Buvo Visų Šventųjų diena, tad vyriškis planavo apsilankyti bažnyčioje, uždegti žvakutes ant tėvų ir senelių kapų, užsukti į parduotuvę. Vėliau, artimiesiems pasidomėjus, paaiškėjo, kad tą dieną Juozas įvykdė visus savo planus ir apie septintą vakaro, po mišių bažnyčioje, pėdino savo namų kryptimi. Dalį kelio jis ėjo kartu su geru savo pažįstamu pajevoniečiu Vitu, tačiau ties pastarojo namais vyrai atsisveikino. Vitas, įėjęs į kambarį, pro langą matė, kaip Juozas tolo nuo jo namų - savųjų link.
Tačiau Onutė brolio nesulaukė nei tą vakarą, nei kitą, nei trečią... Prislėgusi nežinia tvyrojo daugiau nei 4 metus.
- Mes jo ieškojome kelias dienas, - pasakojo Onutė. - Tą patį vakarą visus apskambinau. Nors žinojau, kad Juozas niekur nelikdavo nakvoti, bet vyliausi, kad prapuolėlis būtent taip tą kartą padarė. Paskui apskambinome ligonines. Kreipėmės į policiją. Juozo visur ieškojo ne tik giminės ir kaimynai, bet ir kariuomenė, iššukavusi mišką iš visų pusių. Kai per savaitę Juozas neatsirado, supratau, kad jo nebėra gyvo. Bet vis tiek pirmus metus kasdien po kelis kartus lakstydavau į kiemą ir žiūrėdavau, ar nepasirodys Juozas, grįžtantis per kalniuką.
Galva nerasta iki šiol
Jau šiais metais vieną priešpietę pajevonietis Saulius vedžiojo savo šunį per Pajevonį tekančio Javonio upelio pakrante. Kai jie priartėjo prie upelio užpelkėjusio ploto (tuo metu vandens telkiniai buvo dar neužšalę, nes tvyrojo gana šilti orai), šuo staiga susidomėjo plynėje aptiktu guminiu batu, kuris kyšojo iš klampynės.
Atvykus policininkams ir ugniagesiams gelbėtojams, batas buvo ištrauktas specialiu kabliu. Bate buvo žmogaus kojos likučių. Nebeliko abejonių, kad tai negyvėlio kūno dalis. Kabliais pagraibius daugiau, supuvusių drabužių ir suirusio kūno liekanų buvo ištraukta dar. Nors viską stebėję žmonės iš karto užsiminė, kad tai greičiausiai Juozo Venclovos palaikai, pareigūnai neskubėjo taip teigti, kol radiniuose neaptiko paso. Visi stebėjosi, kad, kaip spėjama, 4 metus vandenyje mirkęs dokumentas nesudūlėjo - sulipusiuose lapeliuose liko įskaitomų įrašų ir matoma asmens nuotrauka. Tik tada buvo paskelbta, kad aptiktos pražuvėlio J. Venclovos palaikų dalys. Tačiau nelaimėlio galvos tąkart nepavyko aptikti. Ji nesurasta ir šiandien.
Įvykį pradėję tirti Vilkaviškio policijos pareigūnai, tarp radinių aptikę ir vyrišką piniginę su kupiūrų likučiais (sakė, kad galėję būti keliasdešimt litų), linkę atmesti nužudymo versiją - esą smurtinio nusikaltimo pėdsakus naikinę plėšikai nebūtų palikę nė vieno lito.
Nors ikiteisminis tyrimas dėl J. Venclovos mirties Vilkaviškio policijoje dar nebaigtas, jo žūtis kol kas įvardinta kaip nelaimingas atsitikimas, nes tyrėjai gavo teismo medicinos ekspertų išvadas, kad rastuose kaulų ir audinių likučiuose smurto (lūžių, sumušimų) žymių neaptikta. Esą širdies problemų turėjęs pensininkas vėlų ir tamsų vakarą miške galėjo nuklysti nuo kelio, įklimpti į pelkę ir neišsikapanoti. Kūnas 4 metus dūlėjęs klampynėje, ir tik šiemet iškilusios kai kurios palaikų bei drabužių liekanos.
Taupus senukas - plėšikų auka?
- Juozo kaulelius palaidojome šeimos kapavietėje, bet nurimti, kad jis mirė sava mirtimi, negalime iki šiol, - Onutė neslėpė savo ir artimųjų nuomonės. - Jis greičiausiai tapo smurto auka.
Tuo, kad Juozas galėjo būti apiplėštas ir nužudytas, mano ir dauguma pajevoniečių - ši versija iš lūpų į lūpas išplatinta visame miestelyje. Mat visi žinojo vieną detalę: Juozas buvo iki šykštumo taupus, turėjo daug pinigų ir visas savo santaupas visur nešiodavosi. Onutė prisiminė juokingą situaciją, kai kartą Juozas jai nepaskolino net 10 centų, ir atvirai pripažino, kad ne brolis valdė pinigus, o pinigai - jį.
- Bet tai buvo Juozo reikalas, ir dėl to negaliu jo smerkti, - sakė Onutė. - Brolis visada nešiodavosi dvi pinigines. Vienoje būdavo daug metalinių litų ir pluoštelis banknotų, o kitoje - tos santaupos. Net ir klebonas tą paskutinę Juozo gyvenimo dieną pastebėjo, kad brolis, skirdamas auką bažnyčiai, turėjo daug šimtinių. O policija rado tik vieną piniginę. Na, gal kita tiesiog nesurasta, o gal ji jau seniai plėšikų ir žmogžudžių rankose?
Beje, tai kad Juozas turėdavosi dvi pinigines, policijos tyrėjams iki šiol nebuvo žinoma, nes jie per gerą mėnesį taip ir neapklausė kai kurių Juozo artimųjų, kitų pajevoniečių. Vilkaviškio vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Arūnas Žukauskas neslėpė, kad nurodymas kuo greičiau veikti policininkams duotas.
Juozo artimiesiems, vis dar aptariantiems visas galimas nelaimėlio žūties versijas, keista, kad kūno likučiai buvo aptikti toje plynės vietoje, kuri ir po įvykio, ir vėliau buvo apžiūrėta ne vieną kartą. Čia visus tuos 4 metus vietos gyventojai ganė ir kilnojo gyvulius, bet jokių pėdsakų niekada neaptiko. Be to, ši vieta - per 300 metrų nuo kelio, kuriuo Juozas turėdavo žingsniuoti į namus. Anot Onutės, nuklysti nuo kelio brolis tikrai negalėjo, nes savo įprastą kryptį "būtų radęs ir užsimerkęs". Na, o jeigu jam būtų pasidarę bloga dėl sveikatos, tai būtų nukritęs ant kelio, o ne traukęsis šalin. Juozo artimieji dvejoja ir dėl nerastos nelaimėlio galvos: gal jam galva buvo sudaužyta, todėl paskui panaikinta, kad nebūtų rasta smurto žymių, o gal buvo užsmaugtas, tad per tiek metų galva atitrūko nuo kūno? Žmonės sakė nenustebtų galiausiai sužinoję, kad pats nusikaltimas buvęs įvykdytas ant kelio, o paskui nebegyvas arba suluošintas Juozo kūnas nutemptas atokiau ir panardintas, pavyzdžiui, su ant kaklo parištu akmeniu...
- Versijų daug, o kaip viskas buvo iš tikrųjų, nežinome, - sakė Onutė. - Ir turbūt jau nesužinosime, nes praėjo tiek daug laiko. Kad viskas būtų rasta iškart po įvykio, dėl abejonių galėtume kaltinti policiją, o dabar suprantame, ką reiškia prarastas laikas.
