Darbo ir ne darbo reikalais pastoviai bendrauju su žmonėmis keliom kalbom. Apima tikrai malonus jausmas, kai gali lengvai susikalbėti su skirtingų kalbinių kultūrų, o tuo pačiu ir pasaulėžiūrų atstovais. Arba perteikti kitos kalbos subtilybes savo gimtąja. Kažkada vertėjaudamas įgijau profesinę ligą – kur tik įmanoma sekti įvairius vertimus. Daugelio metų tokio sekimo rezultatai gana liūdni.
Atrodo, kad lietuviai laiko save ne tik krepšinio ar bulvarinės politikos, bet ir vertimo ekspertais. Verčia kas tik nori, vaidina žinovus ir per daug nesuka sau galvos dėl kokybės. Iš visų pusių lenda beviltiškas profaniškumas, kompetencijos ir elementarios savikritikos stoka.
Kartais spaudoje pasirodo rimtų straipsnių, išsamiai analizuojančių vieną ar kitą idiotišką knygos ar straipsnio vertimą. Su pavyzdžiais, tinkančiais į humoreskų kategoriją. O jeigu apie vertimus užsimenama knygų recenzijose, tai labai retai – iš gerosios pusės. Bet kvailybė yra neribota ir, kaip žinia, labai atspari kritikai, todėl ir blogų vertimų nemažėja. Aišku, knygų vertimų “šedevrus” pastebėti sunkiau, tam reikia daugiau laiko ir pastangų. Bet net ir nesuprantant ar mažai suprantant originalo kalbą, blogas vertimas nesunkiai atskiriamas nuo gero. Tekstas prasto vertimo atveju būna nelabai rišlus, sakiniai susieti sunkiai suprantamais ryšiais, mintys neaiškios, naudojami žodžiai akivaizdžiai neatitinka konteksto, trūksta stiliaus vientisumo.
Vertinant mokslinės ir grožinės literatūros vertimus reikia pasakyti, kad Lietuvoje niekada nebuvo tokios solidžios vertimų mokyklos kaip Rusijoje, Vokietijoje ar angliškai kalbančiose šalyse. Todėl gerų vertėjų nėra daug ir jų vietas dėl vienokių ar kitokių priežasčių užima nedisciplinuoti mėgėjai. O tiesioginių vertimų iš japonų, kiniečių, arabų ir kitų egzotiškesnių kalbų nėra arba beveik nėra. Verta paminėti kad ir dabar Lietuvoje mėgstamą Haruki Murakami, kurio visos knygos į lietuvių verčiamos tik iš anglų kalbos. Palyginimui nesenai perskaičiau vieną jo romaną, išverstą iš japonų į rusų kalbą, skirtumas balais neišmatuojamas. Vertėja puikiai padirbėjo išnašose skaitytojams aiškindama japonams savaime suprantamus, o užsieniečiams miglotus dalykus. Puiku, kad turime bent jau keletą solidžių vertėjų iš tradicinių Europos literatūros kalbų – anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų, švedų. Pagarbos nusipelno Williamo Faulknerio ir Alberto Camus (Violeta Tauragienė) arba Umberto Eco ir Alessandro Baricco (Inga Tuliševskaitė) vertimai. Galima būtų paminėti dar keletą gerų vertėjų, bet pagyros nėra mano sritis, todėl čia ir sustosiu.
Kitas dalykas – filmų ir laidų vertimai. Šiai sričiai gilios tradicijos nereikalingos. Užtenka dešimties metų, per kuriuos verčiantieji įsikerta į įvairių kalbų ir kultūrinių bendruomenių specifiką, pakeliauja ir iš vidaus pamato šalis, kurių filmus verčia. Bet profesinei disciplinai tokie laiko apribojimai nebūtini. Ji arba yra, arba jos nėra, Lietuvoje dažniausiai nėra. Todėl neretai kino teatruose publika reaguoja ne į veiksmą ekrane, o į bjauriai akivaizdžias nesąmones titruose. Vertėjai nesugeba perteikti elementariausių minčių, jau nekalbant apie subtilybes. Motociklų ir dviračių arba kepurių ir skrybėlių maišymas (angliškai abiem atvejais galimas tas pats žodis, atitinkamai bike ir hat) šiame kontekste tampa tik nesvarbiais menkniekiais. Atrodytų keista, kad daugiausia blogų vertimų pasitaiko iš anglų kalbos, kuri dabar jau žinoma geriausiai. O absoliuti rekordininkė filmų vertimo nesąmonių kategorijoje yra Egidija Tučkuvienė. Todėl labai juokingai atrodė prieš kurį laiką žinių portaluose pasirodžiusi pagiriamoji žinutė apie sunkų jos darbą ieškant lietuviško atitikmens vienam iš “Madagaskaro” žvėrelių, mat su vertimo sunkumais ji susiduria pastoviai ir beveik visada nesuka sau galvos dėl tokių smulkmenų. Dėl siaubingo, įspūdį ir patį filmą gadinančio vertimo (dažnai ir įgarsinimo) aš jau senai atsisakiau bet kokių VHS ar DVD lietuvių kalba. Ir pikta, ir juokinga darosi pamačius kaip kankinančiai galima sugadinti gerai žinomą ir mėgstamą filmą. Gaila, kad Lietuvos televizijos vis dar neatsisako filmų įgarsinimo, titrai padėtų greičiau išmokti kalbas daugumai įvairaus amžiaus žmonių. Ir tuo pačiu atskleistų daugiau vertimo nesąmonių.
Filmų pavadinimai lietuviškai yra smagi atskira rubrika. Dažnai atrodo, kad vertėjai (arba rodytojai) čia lenktyniauja idiotiškumo ar bent jau sensacijos kategorijoje. Taip atsiranda visokie “Lok, stauk, bėk arba šok”, “Erotiniai žaidimai”, “Raitelis be galvos” ir kitokios kvailystės.
Be abejo, knygų ir filmų vertėjų atlyginimai Lietuvoje irgi apgailėtini, apie įkainius už lapą išgirdę užsieniečiai pasitikslina, ar čia kartais ne už eilutę. Bet dabar mes laisvi, o dar ir europiečiai, todėl visada galima rasti pelningesnių užsiėmimų, tokie vertimai nėra pririšantis day job. Iš kitos – subtilesnės – pusės, laikydamas save profesionalu, pirmiausiai esi atsakingas sau pačiam, savo vidiniam kritikui. Nesvarbu, už kiek bedirbtum. Blogiausia būna, kai tas vidinis kritikas irgi pasirodo besąs pretenzingas nevykėlis.
ne komentarams – [email protected]
